„„Dvylikametę mergaitę į traukinį įnešė taip tyliai, lyg ji jau būtų mirusi – tik sutrūkinėjusios lūpos ir vos pastebimas krūtinės kilstelėjimas rodė, kad ji dar kvėpuoja“– savo atsiminimuose rašo Maltos ordino narys Philippas von Boeselageris.– Mergaitė gulėjo ant guminio čiužinio ir nerodė jokių gyvybės ženklų…“
Ji jau visą parą buvo nevalgiusi ir išgėrė tik kelis vandens lašus, kuriuos su pipete jai davė gydytojas.
Kelionės metu Philippas von Boeselageris perskaitė mergaitės medicininę pažymą. Nors apie mediciną nieko nenusimanė, bet suprato, kad prie lovos ji buvo prikaustyta jau daug metų.
Po kiek laiko abu suprato, kad mergaitei gyventi liko nedaug, ji miršta…
Abu meldė Dievą, kad traukinys kuo greičau pasiektų Lurdą, kur būtų galima pasiekti pagalbą.

Draugo prašymas
Philippas von Boeselageris tada neplanavo vykti į Lurdą, tačiau viską pakeitė draugo laiškas.
„1948-ųjų pavasarį mano draugas medikas atsiuntė man laišką, kuriame buvo rašoma, jog jis nori nuvežti savo mirštančią dukterėčią, kuri buvo ir jo krikšto dukra, į Lurdą, – savo atsiminimuose rašo Philippas von Boeselageris. – Mergaitės tėvai buvo protestantai ir buvo prieš, nes galvojo, kad tai beprasmiška.“
Tačiau vaikas iš tikrųjų jau merdėjo ir gydytojas manė, kad išpildyti paskutinį mergaitės norą nuvykti į Lurdą yra tiesiog būtina.
„Kadangi jis pats buvo protestantas ir nieko nežinojo apie Lurdą, prisiminęs, jog aš esu katalikas, paprašė, kad juos palydėčiau.“
Tuo metu Philippas von Boeselageris kaip tik sužinojo apie galimybę į Lurdą vykti su pirmuoju po karo paleidžiamu piligriminiu traukiniu Vokietija-Lurdas.
„Kai vakare pasiekėme Lurdą į mūsų kupė atvyko keli prancūzų „Brancardiers“ (asmenys, atsakingi už ligonių ar sužeistųjų pervežimą) ir išnešė mergaitę ant neštuvų, – prisimena Philipp. – Aš nežinojau, kur jie ją neša…“

Stebuklingi išgijimai Lurde
Nuo 1858 m., kai Bernadetei Soubirous pasirodė Švč. Mergelė Marija, Lurdo grota ir šaltinis Prancūzijoje tapo vienu iš žinomiausių dvasinio gydymo centrų pasaulyje.
Per daugelį metų Lurdo medicinos biuras ištyrė daugiau nei 7000 pranešimų apie išgijimu, tačiau tik apie 70 iš jų buvo oficialiai pripažinti mediciniškai nepaaiškinamais – ir todėl Katalikų Bažnyčios pripažinti stebuklais.
Daugelis šių pripažintų išgijimų lieka palyginti nežinomi už tikinčiųjų ratų ribų; pasaulis daugiausia girdi apie pirmuosius arba naujausius išgijimus, o daugybė kitų tyliai glūdi medicininiuose dokumentuose ir piligrimų prisiminimuose.

Lurdo išgijimų pripažinimo procesas
Prieš pradėdami konkrečius pasakojimus apie nepaaiškinamus išgijimus Lurde, verta suprasti, kaip atrenkami Lurdo „stebuklai“. Lurdo medicinos biuras (Bureau des constatations médicales) kruopščiai tiria kiekvieną pranešimą apie išgijimą, tikrindamas medicinines korteles, rentgeno nuotraukas, laboratorinių tyrimų rezultatus ir liudytojų parodymus. Kiekvienas atvejis turi atitikti tris pagrindines sąlygas:
- Detaliai dokumentuota ligos istorija su bloga (dažnai mirtina)
- Staigus, ilgalaikis ligonio išgijimas, kurio negalima paaiškinti žinomais medicininiais būdais.
- Aiškus laiko ryšys su apsilankymu Lurde, paprastai viešų maldų, maudynių ar procesijų metu.
Tik po daugelio metų peržiūros kai kurie atvejai galiausiai Bažnyčios akyse pereina iš „mediciniškai nepaaiškinamų“ į „stebuklingus“.
Šis lėtas procesas yra priežastis, kodėl patvirtintų stebuklų sąrašas yra trumpas ir kodėl istorijos, kurios jį praeina dažnai metų metus trunkantį pripažinimo procesą, turi neįprastą svorį.
Štai keletas mažiau žinomų nepaaiškinamų, tačiau šio biuro pripažintų staigaus išgijimo Lurde istorijų.
Henriette Bressolles: nuo visiško paralyžiaus iki pilnaverčio gyvenimo
Henriette Bressolles gimė 1896 m. ir per Pirmąjį pasaulinį karą tapo karo medicinos sesele. 1918 m. ji susirgo tuo metu vadinta „Potto liga“ – sunkia tuberkuliozės forma, pažeidžiančia stuburo slankstelius. Liga sukėlė visišką paralyžių, žarnyno ir šlapimo pūslės paralyžių bei nuolatinį skausmą.
XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje ji buvo prikaustyta prie lovos, jai reikėjo gipso įtvarų ir nuolatinės medicininės priežiūros.

1924 m. liepos 3 d. ji atvyko į Lurdą „gailestį keliančios“ fizinės būklės. Po dalyvavimo ligonių palaiminime ir nuvežimo į grotą, ji staiga pajuto aštrų vidinį „signalą“, po kurio sekė palengvėjimo banga. Po to ji pirmą kartą per daugelį metų pati savarankiškai atsisėdo kėdėje…
Per ateinančias dienas ją apžiūrėjo Lurdo Medicinos biuras: jos stuburas judėjo laisvai be skausmo, nors kojos iš pradžių liko sustingusios. Per kelias savaites tyrimai Nicoje patvirtino, kad jos paralyžius ir šlapimo nelaikymas visam laikui išnyko.
Medicinos ekspertai padarė išvadą, kad išgijimas buvo staigus, visiškas ir viršijo įprastas biologines galimybes.
Bažnyčios vadovybė galiausiai tai pripažino 1957 m., praėjus trisdešimčiai metų po išgijimo, kai kanoninė komisija nerado jokios natūralios priežasties. Henriette Bressolles gyveno dar daugiau nei trisdešimt metų, aktyviai dalyvavo šeimos ir visuomeniniame gyvenime – ko 1918 metais niekas nedrįso tikėtis.

Lydia Brosse: fistulės, užsidariusios kelionėje traukiniu
Lydia Brosse, gimusi 1889 m., kentėjo nuo pasikartojančių kaulų ir odos infekcijų, kurios XX a. pradžioje dažnai buvo tuberkuliozinio pobūdžio. Iki 1930 m., po pakartotinių operacijų ir tvarsčių keitimų, ji buvo išsekusi, anemiška, nuolat kentėjo skausmą, svėrė mažiau nei 40 kilogramų. Jos būklė buvo tokia sunki, kad ji vos galėjo vaikščioti ir skundėsi kraujavimu iš žarnyno ir nosies.
1930 m. spalio mėn. ji prisijungė prie piligrimystės į Lurdą. Kelionės metu jos tvarsčius teko keisti du kartus per dieną, ir buvo akivaizdu, kad ji vis dar labai serga.
Paskutinę dieną jai net buvo uždrausta vėl eiti į pirtis dėl jos silpnos būklės. Būtent traukinyje grįžtant į Saint-Raphaël, lydinčio gydytojo akivaizdoje, ji staiga pajuto jėgų antplūdį ir pastebėjo, kad skausmingos fistulės ir žaizdos užsitraukė be pėdsakų.
Per tris mėnesius ji priaugo daugiau nei 12 kilogramų ir buvo „puikios sveikatos“, be jokio kraujavimo. Lurdo Medicinos biuras pažymėjo, kad gijimo greitis ir visiškas išgijimas nepaaiškinamas mediciniškai. Po dešimtmečių kruopštaus nagrinėjimo jos atvejis 1958 m. buvo oficialiai pripažintas stebuklu, o Lidija Brosse gyveno iki 95 metų, daug kartų grįždama į Lurdą kaip piligrimė, o ne kaip pacientė.
Louise Jamain: per savaitę išnykusi tuberkuliozė
Louise Jamain, gimusi 1914 m. Paryžiuje, kilusi iš šeimos, kurią nusiaubė tuberkuliozė: jos motina ir keturi broliai mirė nuo šios ligos. Ji pati septynerius metus praleido ligoninėje, kovodama su plaučių, žarnyno ir pilvaplėvės tuberkulioze, kuri 1930-aisiais atrodė nepagydoma. 1937 m. ji buvo tokia silpna, kad pakeliui į Lurdą jai buvo suteikti paskutiniai sakramentai, o gydytojai bijojo, kad ji neišgyvens kelionės.
Ji prisijungė prie „Bernadetų piligrimystės“ – jaunimo grupės iš Paryžiaus – ir 1937 m. balandžio pradžioje atvyko į Lurdą visiškai išsekusi.
Balandžio 1 d. ryte ji aplinkiniams pasakė, kad jaučiasi „visiškai pailsėjusi“, ir paprašė įprasto maisto. Balandžio 3 d. Lurdo medicinos biuras ją apžiūrėjo ir nustatė, kad visi simptomai išnyko. Po metų ji grįžo namo, ir jos gydytojai Paryžiaus ligoninėje buvo nustebinti: nebeliko jokių pažeidimų ar bakterijų pėdsakų.
Praėjus šešioms savaitėms po grįžimo namo, ji vėl pradėjo dirbti, vėliau ištekėjo ir susilaukė vaikų. Šis staigus ir visiškas išgijimas 1951 m. buvo paskelbtas stebuklu ir įsimintas kaip pirmasis stebuklas, priskirtas XX a. gimusiai asmenybei.

Jeanne Frédel: komos būsenoje buvusi pacientė pabunda prie grotos
Jeanne Frédel, 31 metų prancūzų slaugytoja, iki XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos jau kelerius metus kovojo su tuberkulioziniu peritonitu. Po septynių operacijų ir pakartotinių hospitalizacijų ji buvo išsekusi, jai reikėjo morfino, ji kentėjo nuo aukštos temperatūros ir stiprių skausmų. 1948 m. ji buvo taip arti mirties, kad į Lurdą atvyko beveik be sąmonės, lydima rožinio piligrimų grupės. Atvykusi ji atrodė esanti komos būsenoje.
Spalio 8 d., po to, kai per Mišias už ligonius priėmė Šventąją Komuniją ir buvo nuvežta į grotą, ji staiga pabudo, pastebėjo, kad jos skrandis sugrįžo į normalią būklę, ir pajuto, kaip karščiavimas bei skausmas išnyko. Ji su apetitu valgė, vaikščiojo ir iš groto išėjo savo kojomis. Kitą dieną ją apžiūrėję gydytojai nustatė, kad jos būklė stabili ir žymiai pagerėjo; iki 1949 m. spalio ji priaugo 14 kilogramų ir buvo visiškai sveika.
Medicinos biuras ir Nacionalinis medicinos komitetas jos atvejį įvertino kaip nepaaiškinamą, o 1950 m. Reneso arkivyskupas jį pripažino stebuklu.
Jeanne Frédel ir toliau kasmet grįždavo į Lurdą, savo pačios žodžiais tariant, būdama gyvas įrodymas, kad šaltinis ne tik išgydė jos kūną, bet ir suteikė jai naują gyvenimą.
Sesuo Théa Angele (Marie-Mercédès): nuo mirtinos ligos iki gyvenimo vienuolyne
1944 m. jaunai vokiečių moteriai vardu Théa Angele prasidėjo simptomai, kuriuos gydytojai diagnozavo kaip išsėtinę sklerozę – ankstyvąjį išsėtinės sklerozės pavadinimą. Per ateinančius metus ji prarado gebėjimą normaliai judėti, labai sunkiai kalbėjo ir dažnai buvo pusiau sąmoninga, o jos būklė blogėjo, artėjant prie, atrodytų, neišvengiamos mirties. Jos šeima 1950 m. gegužę suorganizavo piligrimystę į Lurdą, nors gydytojai ir įspėjo jos to nedaryti.
Gegužės 20 d., per maudymąsi ir Švenčiausiojo Sakramento procesiją, ji staiga atgavo judėjimo, kalbos, koordinacijos gebėjimus ir apetitą. Ji vaikščiojo be pagalbos, valgė normaliai ir neparodė jokių ankstesnės ligos požymių. Per ateinančius metus ji buvo ne kartą tikrinama Lurde ir kitur, o specialistai nerado jokių sklerozės pėdsakų. Atvejas buvo perduotas Tarptautiniam medicinos komitetui, kuris padarė išvadą, kad išgijimas mediciniškai nepaaiškinamas.
1961 m. vietos vyskupas oficialiai pripažino stebuklą ir priskyrė jį Lurdo Dievo Motinai. Vėliau Théa Angele įstojo į vienuolyną Lurde, pasirinkdama sesers Marie-Mercédès vardą, kur toliau tarnavo kaip gyvas liudijimas apie patirtą stebuklą.
Sesuo Théa Angele (Marie-Mercédès): nuo mirties ribos su išsėtine skleroze iki vienuolinio gyvenimo
1944 m. jauna vokiečių moteris vardu Théa Angele pradėjo rodyti simptomus, kuriuos gydytojai diagnozavo kaip išsėtinę sklerozę – ankstyvąjį išsėtinės sklerozės pavadinimą. Per ateinančius metus ji prarado gebėjimą normaliai judėti, labai sunkiai kalbėjo ir dažnai buvo pusiau sąmoninga, o jos būklė blogėjo, artėjant prie, atrodytų, neišvengiamos mirties. Jos šeima 1950 m. gegužę suorganizavo piligrimystę į Lurdą, nors gydytojai ir įspėjo jos to nedaryti.
Gegužės 20 d., per maudymąsi ir Švenčiausiojo Sakramento procesiją, ji staiga atgavo judėjimo, kalbos, koordinacijos ir apetito gebėjimus. Ji vaikščiojo be pagalbos, valgė normaliai ir neparodė jokių ankstesnės ligos požymių. Per ateinančius metus ji buvo ne kartą tikrinama Lurde ir kitur, o specialistai nerado jokių sklerozės pėdsakų. Atvejas buvo perduotas Tarptautiniam medicinos komitetui, kuris padarė išvadą, kad išgydymas mediciniškai nepaaiškinamas.
1961 m. vietos vyskupas oficialiai pripažino stebuklą ir priskyrė jį Lurdo Dievo Motinai. Vėliau Théa Angele įstojo į vienuolyną Lurde, pasirinkdama sesers Marie-Mercédès vardą, kur toliau tarnavo kaip gyvas liudijimas apie patirtą paslaptį.
Sesuo Bernadette Moriau: neįgaliųjų vežimėlyje sėdėjusi vienuolė vėl vaikšto
XXI amžiuje Lurdas vis dar pildė savo pripažintų stebuklų sąrašą. Vienas iš įspūdingiausių nesenų atvejų yra sesers Bernadette Moriau, 1925 m. gimusios prancūzų vienuolės, atvejis. Nuo 1980 m. ji buvo visiškai neįgali dėl stuburo ligos komplikacijų, dėl kurių ji buvo priversta sėdėti vežimėlyje, nešioti ortopedinius įtvarus ir vartoti morfiną skausmui malšinti. Dešimtmečius jos būklė liko nepakitusi ir, atrodytų, negrįžtama.

2008 m. ji prisijungė prie piligrimų kelionės į Lurdą. Liepos 11 d., garbindama Eucharistiją, ji pajuto, kaip staiga šiluma apėmė jos kūną. Ji nusisegė įtvarus ir medicininius prietaisus, pastebėjo, kad jos pėda vėl tapo normali ir be skausmo nulipo nuo vežimėlio. Vėliau medicininiai tyrimai patvirtino, kad anksčiau buvusi sunki stuburo deformacija ir lėtinis skausmas išnyko, o Tarptautinis medicinos komitetas nerado jokio natūralaus paaiškinimo šiam pokyčiui.
2018 m., po ilgų metų tyrimų, vietos vyskupas oficialiai paskelbė šį išgijimą stebuklu. Sesers Bernadette Moriau istorija sulaukė ypatingo dėmesio, nes tai vienas iš retų šiuolaikinės eros atvejų, oficialiai pripažintų Bažnyčios, ir jis daugeliui primena, kad Lurdo šaltinis ir toliau pranoksta medicinines prognozes.
Evasio Ganora: mirtina Hodžkino liga, kuri išnyko
Evasio Ganora, 1913 m. gimęs italų ūkininkas, susirgo Hodžkino liga – piktybine limfoma, kuri XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje buvo laikoma nepagydoma. Biopsijai patvirtinus diagnozę, jam buvo atliekamos kraujo transfuzijos ir teikiama paliatyvioji priežiūra, tačiau niekas nesustabdė ligos progresavimo. 1950 m. gegužę jis buvo toks silpnas, kad į Lurdą vyko neštuvais, beveik nesugebėdamas judėti.
Birželio 2 d., maudantis arba netrukus po to, jis pajuto staigų pagerėjimą ir aplinkiniams pasakė, kad yra išgijęs. Kitą dieną jis vaikščiojo ir net padėjo stumti kitų pacientų vežimėlius. Grįžus namo, vietos gydytojai patvirtino, kad jo simptomai išnyko. Po kelerių metų Lurdo medicinos biuras ir Tarptautinis medicinos komitetas peržiūrėjo jo atvejį ir nerado jokio natūralaus paaiškinimo, kodėl išnyko toks agresyvus vėžys.
1955 m. Kasale Monferrato vyskupas oficialiai pripažino šį išgijimą stebuklu. Deja, Evasio Ganora vėliau žuvo nelaimingo atsitikimo metu, tačiau jo atvejis lieka vienu iš klasikinių pavyzdžių, kuriuos Lurdo ekspertai vadina „Lurdo tipo“ išgijimu: staigiu, visišku ir nepaaiškinamu.

Atvykimas į Lurdą
„Atvykus į Lurdą, negavau man numatyto kambario viešbutyje šalia Gave de Pau upės,“ – prisimena Philippas von Boeselageris. – Po kurio laiko, galiausiai, mane priėmė į užeigos namus Pirėnų kaimelyje.“
Kadangi jis buvo atskirtas nuo visos piligrimų grupės, Philippas nežinojo kur yra kiti Vokietijos traukiniu važiavę piligrimai ir nuėjo prie Lurdo vonių, kurios tuo metu buvo prieš garsiąją Lurdo grotą.
Kai jis stovėjo priešais Lurdo vonias, staiga sudardėjo bėgeliai – atsidarė uždanga ir pro ją, su neštuvais buvo išnešta mergaitė.
„Akimirkai man užgniaužė kvapą. Tai negali būti ji, pagalvojau, – rašo Philippas von Boeselageris. – Ta pati mergaitė, kurią prieš kelias dienas įnešė į traukinį be gyvybės ženklų? O juk dabar ji sėdėjo tiesiai, judino galvą ir kojas, lyg bandytų pati atsikelti. Stovėjau visiškai sustingęs. Tada mergaitė pakėlė ranką, parodė į mane pirštu ir nešikai pasuko su neštuvais mano pusėn. Kai jie prisiartino, mergaitė man pasakė, kad mes jau esame matęsi piligrimų traukinyje ir kad aš sėdėjau šalia jos ant gretimo suolo. Tik tada supratau, jog prieš mane sėdėjo ta pati „mano“ mergaitė. Tik šį kartą ji buvo gyva ir sveika.“
Kartu su nešikais ir mergaite Philippas von Boeselageris nuvažiavo į „Asyle“ prieglaudos ligoninės Šv. Pjero ir sesers Marcelle palatą.
„ Aš Įvairiuose viešbučiuose pradėjau ieškoti mergaitės dėdės, šios kelionės „kaltininko“ kol, galiausiai, radau ji viešbutyje, – rašo baronas Boeselageris. – Kai papasakojau apie stebuklą ir dukterėčios pasveikimą, jis sustingo ir kurį laiką žiūrėjo į mane, lyg bandydamas suprasti, ar nesijuokiu. Jis negalėjo patikėti, kad tai, ko jis troško visa širdimi, iš tikrųjų įvyko…“
Dieną prieš išvykimą iš Lurdo visa piligrimų grupė su pasveikusia mergaite priešakyje apsilankė pas vyskupą, kurio rezidencija buvo įrengta virš Lurdo grotos. Išgydyta mergaitė atsistojo iš neįgaliojo vežimėlio ir pasveikino vyskupą, kuris jau anksčiau buvo girdėjęs apie šį pasveikimo stebuklą. Kai važiavome atgal į Vokietiją, mergaitė vaikščiojo iš vieno vagono į kitą ir visiems pasakojo apie savo ligą bei išgijimą.

„Po šio įvykio Lurde aš ne tik tikiu, kad Dievas yra. Aš žinau, kad jis yra, – rašo savo prisiminimuose Philippas von Boeselageris. – Tuo aš dabar esu visiškai įsitikinęs.“
Grįžęs namo po kelionės į Lurdą, baronas Boeselageris kreipėsi į Vokietijos „Rheinisch Westfälische Malteser“ asociacijos prezidentą Rudolfą Twickelį, papasakojo apie šį Lurdo stebuklą ir paprašė galimybės įsteigti Vokietijos Malteser-Lourdes Krankendiest (Maltos Ordino pagalba sergantiems).
Vokietijos Maltos ordinui pasisekė organizuoti pastovias keliones į Lurdą, o sergančiųjų ir lydinčiųjų skaičius vis augo. Iš pradžių į keliones vykdavo Kelno vyskupija, po to Tryro, kol galiausiai su Malteser Krankenhelfer-Teams (Maltos Ordino pagalbos komandomis) vykdavo vyskupai iš skirtingų Vokietijos miestų.

Baronas Philippas von Boeselageris ir jo sūnus, ilgametis Suverenaus Maltos ordino Kancleris Albrechtas von Boeselageris tapo viso pasaulio maltiečių masinių piligriminių kelionių į Lurdą įkvėpėjais.
Dabar maltiečiai iš viso pasaulio atvyksta į Lurdą dalyvauti piligrimystėje pirmą gegužės savaitgalį. Visiems jų dalyviams tai iki šiol yra nepaprastai stiprus ir gyvenimą keičiantis patyrimas.
Maloniai prašome paremti mūsų darbą, paskiriant mums 1,2 proc.nuo GPM.
Daugiau informacijos: čia











