
Maltos Ordinas yra katalikiškas religinis ordinas nuo 1113 m., kai jį pripažino popiežius Paskalis II. Kaip religinis ordinas jis yra susijęs su Šventuoju Sostu, tačiau kartu yra nepriklausomas kaip suverenus tarptautinės teisės subjektas.
Šiuo atžvilgiu Maltos Ordino religinis pobūdis dera su visišku jo suverenumu. Didysis Magistras, renkamas iš profesinių riterių (tikrųjų narių), yra ir suverenaus subjekto, ir religinio ordino vadovas.
Dėl šių antrųjų pareigų Šventoji Romos Bažnyčia Didžiajam Magistrui suteikia protokolinį kardinolo rangą.
Pagal kanonų teisę Maltos Ordinas yra pasauliečių religinis ordinas, kurio vieni nariai yra vienuoliai – davę tris įžadus: neturto, skaistybės ir klusnumo, o kiti tik davę specialų klusnumo pažadą. Didžioji dauguma riterių ir damų yra pasauliečiai.
Maltos Ordiną simbolis aštuoniakampis baltas kryžius simbolizuoja aštuonis palaiminimus ir taip vizualiai primena ordino dvasingumą.
Pagal Konstituciją Maltos Ordino nariai privalo laikytis pavyzdingo krikščioniško elgesio asmeniniame ir viešajame gyvenime, prisidėti prie ordino tradicijų palaikymo.
Popiežius savo atstovu Maltos oOdine skiria kardinolą – Cardinalis Patronus, kurio pareiga – skatinti ir ugdyti Maltos ordino ir jo narių dvasinius interesus ir palaikyti ryšius su Šventuoju Sostu.
Popiežius taip pat skiria Maltos ordino Prelatą iš trijų Didžiojo Magistro pasiūlytų kandidatų. Prelatas yra Maltos Ordino dvasininkų bažnytinis vyresnysis.
Maltos Ordinas visada yra ištikimas savo pagrindiniams principams: liudyti tikėjimą ir tarnauti vargstantiems ir ligoniams. Jo nariai turi tą patį pašaukimą ir kartu siekia solidarumo, teisingumo ir taikos.
Remdamiesi Evangelijos mokymu ir palaikydami glaudžiausią bendrystę su Šventuoju Sostu, jie dalyvauja aktyvioje ir dinamiškoje labdaringoje veikloje, palaikomoje tikėjimo.
Nė vienas Maltos Ordino riteris ar dama juo netampa dėl gimimo privilegijos ar įgytų nuopelnų, bet dėl to, kad atsiliepė į kvietimą būti ten, kur yra materialinis ar moralinis poreikis, kur yra kančia su jos slėpiniu.
Kad ir kur beįsikurtų, Maltos Ordino hospitalieriai visada pirmiausia įkurdavo ligoninę ir hospisą, o paskui, jei reikėdavo, statydavo gynybinius įtvirtinimus.
Ką reiškia būti Maltos Ordino hospitaljeru trečiajame tūkstantmetyje?
Tai reiškia pasišvęsti kančios palengvinimui ir nešti krikščionišką meilę ligoniams bet kurioje pasaulio vietoje, ne tik ligoninėse, bet ir privačiuose namuose bei slaugos namuose skurstančių gyventojų lūšnynuose.
Maltos Ordinas rūpinasi ne tik ligoniais, bet ir socialiai izoliuotais žmonėmis, persekiojimų aukomis, bet kokios kilmės ir tikėjimo pabėgėliais.











