2025-04-17

Nepaprastos Maltos ordino piligrimystės

Šimtmečius gyvuojanti šventųjų kelionių tradicija

Viena iš seniausių pasaulio organizacijų, daugiau kaip 900 metų egzistuojantis Suverenus Maltos ordinas aktyviai dalyvauja piligriminėse kelionėse nuo pat savo įkūrimo pradžios.

Per vėlesnius šimtmečius jo nariai iš ligoninės bendruomenės narių tapo riteriais sargybiniais, tačiau ir toliau atsidavusiai teikė pagalbą į šventąją žemę atvykstantiems piligrimams.

Šiandien Ordino piligriminės kelionės tebėra gyva jo misijos išraiška, kurioje dvasinis pamaldumas derinamas su praktiniu rūpinimusi ligoniais ir vargšais.

Religinis ir dvasinis šių piligriminių kelionių tikslas

Tikėjimo gilinimas per kelionę

 Kiekviena Maltos ordino piligriminė kelionė iš esmės yra dvasinio tobulėjimo siekis. Šios kelionės leidžia riteriams, damoms, savanoriams ir ligoniams atsitraukti nuo įprasto gyvenimo ir eiti Dievo link.

Piligrimai intensyviai meldžiasi, mąsto ir dalyvauja sakramentuose. Keliaudami į Šventąją Žemę, Lurdą ar vietinę šventovę, jie seka šimtmečius egzistuojančiose piligrimystėse tikinčiųjų, kurie keliaudami siekė sustiprinti savo tikėjimą, pėdomis.

 Fizinis piligriminės kelionės veiksmas – išvykimas iš namų, nepatogumų pergyvenimas, kelionė į šventą vietą – laikomas atgailos ir atsidavimo forma.

Jis atspindi dvasinę sielos kelionę Dievo link. Daugelis dalyvių su savimi nešiojasi asmenines intencijas: maldas už išgijimą, šeimą, taiką.

Ordinas piligrimines keliones dažnai pradeda specialiomis Mišiomis arba palaiminimu piligrimams, prašydamas Dievo apsaugoti juos kelyje ir atverti jų širdis malonei.

Gydymo ir vilties ieškojimas

Pagrindinis šių piligriminių kelionių dvasinis tikslas, ypač šiais laikais, yra gijimas – tiek fizinis, tiek dvasinis. Pavyzdžiui, į Lurdą Maltos ordinas atveža ligonius ir neįgaliuosius „patirti tam tikrą išgydymą“, kuris gali būti ne tik stebuklingas išgijimas, o ramybė ir džiaugsmas kančios akivaizdoje.

Maudymasis Lurdo vandenyse arba palaiminimo suteikimas Lurdo šventovėje gali suteikti ligoniams paguodos, pagerinti sveikatą ar net išgydyti.

Piligriminės kelionės gali būti gydančios ir jų slaugytojams: daugelis savanorių atvyksta su savo pačių dvasinėmis žaizdomis ar rūpesčiais ir randa paguodą tarnaudami kitiems.

Piligrimystėse taip pat dažnai įvyksta emocinis išgydymas – išsilaisvinimas, kai žmonės verkia, atleidžia ir vėl atranda viltį. Taigi piligriminės kelionės patenkina gilų žmogaus poreikį atkurti ir įprasminti ligą ar sunkumus.

Gyvenimas pagal ordino charizmą – tarnystė kaip malda

Maltos ordino piligriminės kelionės yra bendruomeninės ir orientuotos į tarnystę. Išskirtinis dvasinis aspektas yra tas, kad tarnavimas ligoniams pats savaime ordino nariams yra maldos forma.

Ilgos dienos, kai reikia stumti neįgaliųjų vežimėlius, maitinti ligonius ar tiesiog išklausyti ligonio bėdas, yra aukojamos kaip malda. Dalyviai dažnai pastebi, kad maldoje jie sutinka Kristų.

Kaip sakė vienas iš ordino kapelionų, šiose kelionėse „duodantieji tampa gaunančiaisiais“ – tie, kurie atvyko manydami, kad suteiks kitiems pagalbą, atranda, kad patys jose gauna gilias tikėjimo, nuolankumo ir meilės pamokas.

Taigi dvasinis tikslas yra dvejopas: pagerbti Dievą šventoje vietoje ir mylėti artimą per praktinę tarnystę. Tai atspindi pagrindinį ordino principą, kad rūpinimasis kenčiančiaisiais yra būdas parodyti savo tikėjimą.

Iš esmės kiekvienas gerumo aktas piligriminėje kelionėje – nuvežti žmogų prie altoriaus, nuplauti jam kojas ar nusausinti ašaras – yra malda be žodžių, gyva gailestingumo liturgija.

Bendruomenė ir solidarumas tikėjime

 Piligriminės kelionės taip pat padeda kurti dvasinę bendruomenę. Intensyvios piligriminės savaitės metu užsimezga tikėjimo draugystė. Ordino nariai ir savanoriai iš skirtingų šalių meldžiasi vienas šalia kito, maldininkai užmezga ryšius su savo globėjais, jauni savanoriai mokosi iš patyrusių narių.

Jaučiamas stiprus visuotinės Bažnyčios jausmas: nacionaliniai skirtumai išnyksta per rožinio procesiją ar lotyniškas Mišias, kai visi kartu atsako „Amen“. Šis bendruomeninis matmuo dvasiškai praturtina – piligrimai supranta, kad jie yra dalis kažko didesnio už juos pačius, kuriuos vienija tikėjimas.

Maltos ordinas piligriminių kelionių metu daug dėmesio skiria bendrystei: bendram maistui, grupinėms maldoms, bendram giesmių giedojimui.

Piligriminės kelionės pabaigoje daugelis pasakoja, kad jaučiasi tarsi turėdami naują tikėjimo „šeimą“. Šis solidarumas puoselėja sielą: piligrimai grįžta namo kupini jėgų, kad kasdienybėje galėtų visavertiškiau gyventi savo tikėjimu, palaikomi rūpestingos bendruomenės atminties.

Atsinaujinimas ir transformacija

Galiausiai, ordino piligriminės kelionės dažnai turi dvasinį atsinaujinimo tikslą. Jos veikia kaip tam tikros Ordino narių rekolekcijos ar atgimimas. Atitrūkę nuo rutinos ir dažnai susidūrę su didžiuliu tikėjimu (kaip matyti iš neįgaliųjų drąsos), dalyviai dažnai patiria asmeninį atsivertimą arba pagilina savo įsipareigojimą.

Neretai ordino nariai sako, kad iš Lurdo ar Jeruzalės grįžo naujai pažvelgę ir supratę, kas gyvenime svarbu, arba iš naujo užsidegę troškimu tarnauti. Intensyvus maldos ir darbo grafikas, nors ir varginantis fiziškai, gali atgaivinti dvasiškai – beveik kaip „dvasinė treniruočių stovykla“, sustiprinanti ryžtą ir dorybes.

Piligriminės kelionės kaip Maltos ordino charizmos ir misijos atspindys

„Tuitio Fidei et Obsequium Pauperum“ įkūnijimas

 Maltos ordino šūkis lotyniškai reiškia „puoselėti, liudyti ir saugoti tikėjimą (Tuitio Fidei) ir tarnauti vargšams bei ligoniams (Obsequium Pauperum)“. Piligriminės kelionės atspindi šią dvigubą charizmą kaip nedaugelis kitų veiklų.

Lydėdami piligrimus, ypač vargšus ir ligonius, į šventąsias vietas, Ordino nariai tiesiogine prasme tarnauja vargstantiesiems ir kartu viešai praktikuoja ir liudija savo katalikų tikėjimą.

Pavyzdžiui, Lurde riteriai ir savanoriai meldžiasi rožinį (tikėjimo gynimas ir praktikavimas), tuo pat metu stumdami neštuvus ar tvarstydami žaizdas (tarnystė kenčiantiems). Šis vientisas pamaldumo ir labdaros derinys yra gyva Ordino charizma.

Istoriškai Ordinas gynė piligrimus kalaviju ir rūpinosi jais ligoninėje; šiandien piligriminėse kelionėse kalaviją keičia medicininiai reikmenys, o fizinę gynybą – dvasinis palydėjimas, tačiau esmė ta pati.

Kiekvieną kartą, kai Maltos ordino uniformą matome prie šventovės, padedančią pažeidžiamam žmogui, tai yra liudijimas, kad tikėjimas nėra vien žodžiai, bet ir aktyvi meilė.

Svetingumas kaip šventa pareiga

 Tradiciniame ordino pavadinime esantis žodis „svetingumas“ (hospitaller) reiškia tą, kuris teikia svetingumą, ypač nepažįstamiems ir vargstantiems žmonėms. Piligrimystė suteikia puikią progą pasinaudoti šiuo svetingumu.

Ordinas dažnai apibūdina sergančius piligrimus kaip „mūsų valdovus ligonius“ – šis posakis reiškia, kad su ligoniais elgiamasi kaip su valdovais ar šeimininkais, nusipelniusiais geriausio, ką galima pasiūlyti.

 Tai atspindi Evangelijos mokymą matyti Kristų mažiausiuose mūsų broliuose ir seseryse. Piligrimystės metu ordino nariai iš tiesų tampa šeimininkais: priima ligonius, pasirūpina, kad jie jaustųsi patogiai, numato jų poreikius.

Taigi piligriminę kelionę galima laikyti mobiliaja ligonine ir namais, kuriuos Ordinas įkuria šventoje vietoje, net jei tik kelioms dienoms.

Tikėjimo stiprinimas (Tuitio fidei)

 Piligriminės kelionės – tai galimybė Ordino nariams pagilinti savo tikėjimą (tai padeda jiems geriau jį ginti ir liudyti). Intensyvi malda, stebuklų ir šventų vietų artumas, vaikiško tikėjimo pavyzdys, kurį dažnai rodo ligoniai, – visa tai padeda evangelizuoti evangelizuotojus.

Pavyzdžiui, ordino narį, kuris gali būti pripratęs prie formalaus, galbūt abstraktaus religijos praktikavimo, gali giliai paveikti paprastas maldų pasitikėjimas meldžiantis rožinį.

Tokia patirtis skatina riterius ir damas tapti geresniais krikščionimis ir uoliau dalytis savo tikėjimu. Daugelis riterių pasakoja, kad po piligriminės kelionės jie jaučiasi drąsiau nešiodami savo didelį aštuonbriaunį kryžiaus ženklelį kasdieniame gyvenime arba kalbėdami apie savo tikėjimą darbe, nes tiesiogiai matė, ką gali nuoširdus tikėjimas.

 Piligriminių kelionių metu dažnai vyksta katechezė – kapelionai gali vesti paskaitą apie kančios prasmę arba apsireiškimo / vietos istoriją, kuri ugdo ir formuoja narius. Visa tai padeda „puoselėti ir saugoti tikėjimą“ tiek ordino narių viduje, tiek ir išorėje viešai liudijant.

 Pažymėtina, kad Ordinas dažnai kviečia į piligrimines keliones ne savo narius; šie asmenys mato tikėjimą veikiant ir kai kurie dėl to atsivertė arba grįžo į katalikybę, nes juos patraukė pamatytas autentiškumas.

Tarnavimas vargšams ir ligoniams (Obsequium Pauperum)

 Tarnystė vargstantiems – tai ne tik Ordino veikla, bet ir tai, kas jis iš tikro yra. Piligriminės kelionės leidžia ordinui labai kryptingai praktikuoti obsequium pauperum: visas renginys yra orientuotas į sergančių piligrimų slaugymą, o dažnai apima ir pagalbą vietos vargšams.

 Pavyzdžiui, per piligrimines keliones Ordinas gali dalyti išmaldą arba atvežti piligrimų ligonius aplankyti vietinių slaugos namų ar našlaičių prieglaudos, taip simboliškai pratęsdamas gautus palaiminimus kitiems. Įvairių ekonominių galimybių ligonių dalyvavimas (vieni yra vargšai, kiti gali būti viduriniosios klasės atstovai, bet visi vienodai pažeidžiami ligos) pabrėžia nediskriminacinį Ordino rūpinimąsi.

 Su visais elgiamasi vienodai oriai ir meiliai, o tai atspindi Ordino riterystės tarnaujant tradiciją. Tai gyva Bažnyčios mokymo apie pirmenybinį pasirinkimą vargšams ir kiekvienos gyvybės vertę katechezė.

Be to, daugeliui savanorių suteikdamos pirmąją tiesioginę patirtį tarnaujant sunkiai sergantiems žmonėms, Ordino piligriminės kelionės veikia kaip labdaros mokymo bazė. Žmonės dažnai išvyksta norėdami daugiau nuveikti vargšų labui grįžę namo – savanoriauti hospisuose, finansuoti projektus ir t. t., taip pratęsdami obsequium pauperum ir po piligriminės kelionės.

Ordino misijos vienybė visame pasaulyje

 Kadangi į tarptautines piligrimines keliones susirenka nariai iš viso pasaulio, jos sustiprina Ordino misijos visuotinumą. Prancūzas riteris mato, kad amerikietė dama dalijasi ta pačia charizma; savanoris iš Singapūro ir savanoris iš Meksikos supranta vienas kitą paduodami puodelį vandens ligonei – net jei jų kalbos skiriasi, jų tikslas yra bendras.

Ši vienybė labai svarbi tokiai organizacijai kaip Maltos ordinas, kuris veikia 120 šalių. Piligriminės kelionės veikia beveik kaip visų rankų susirinkimas, kuriame patiriama ir perduodama ordino „korporacinė kultūra“.

Charizma nėra abstrakcija taisyklių knygoje: ji gyva šypsenose, raudonuose kryžiukuose ant uniformų, bendrose maldose. Dažnai piligriminės kelionės metu vyksta susitikimai, kuriuose nariai neformaliai aptaria kitus savo darbus (ligoninės, pagalbos teikimas), todėl idėjų ir paramos sklaida vyksta ne tik nacionaliniu mastu.

Šia prasme piligriminės kelionės stiprina Ordino solidarumą ir kolektyvinę tapatybę, užtikrindamos, kad jo misija visur išliktų nuosekli ir gyvybinga.

Viešas tikėjimo ir meilės liudijimas

Piligriminės kelionės iš prigimties yra vieši renginiai. Kai Maltos ordinas atvyksta į tokį miestą kaip Lurdas arba eina per Šventojo Petro aikštę Romoje, žmonės tai pastebi. Išskirtinis aštuonbriaunis kryžius, uniformų eilės, didelės neįgalių piligrimų grupės – visa tai daro įspūdį.

Ordinas labai gerai supranta, kad šios piligriminės kelionės yra buvimo apaštalavimas. Jos parodo pasauliui Bažnyčią, kuri rūpinasi savo silpniausiais nariais. Šiais laikais, kai religija gali būti nesuprantama arba laikoma nesvarbia, vaizdas, kai, tarkime, jaunas savanoris po Ordino kryžiumi švelniai apklosto antklode neįgaliojo vežimėlyje sėdintį sergantį pagyvenusį žmogų, daug ką pasako.

Tai tyli evangelizacija, galinti paliesti žiūrovų širdis. Ne vienas turistas Lurde, iš pradžių buvęs tik smalsus žiūrovas, buvo sujaudintas iki ašarų, matydamas Ordino piligriminių kelionių dalyvių gyvenimo džiaugsmą ir atsidavimą; kai kurie net klausė: „Kas tie žmonės juodais apsiaustais ir raudonomis uniformomis?“, o sužinoję įkvėpė tokios kilnios tradicijos tęstinumą šiais laikais.

Taigi šios piligriminės kelionės tarnauja Tuitio fidei ir išoriškai – jos gina ir palaiko tikėjimą ne argumentais, o, pavyzdžiu, įtraukdamos platųjį pasaulį pasakojimu apie viltį ir meilę.

Iš esmės piligriminės kelionės yra Maltos ordino egzistavimo priežastis: šlovinti Dievą apčiuopiamais rūpinimosi darbais. Jos yra veidrodis, kuriame Ordinas gali pamatyti savo įkūrėjo palaimintojo Gerardo viziją, vis dar šviečiančią it švyturys kitiems, kad meile išreikštas tikėjimas dabar yra toks pat „neįtikėtinas“ ir būtinas, kaip ir prieš tūkstantį metų.

Ordino piligriminių kelionių istorinė apžvalga

Kilmė Šventojoje Žemėje (XI–XII a.)

 Maltos ordino piligriminių kelionių tradicija prasidėjo nuo pat jo įkūrimo. Apie 1070 m. palaimintasis Gerardas ir jo bendražygiai Jeruzalėje įkūrė ligoninę, kurioje rūpinosi pavargusiais ar sergančiais bet kokio tikėjimo piligrimais.

Krikščionims užėmus Jeruzalę (1099 m.), ši ligoninės brolija išgarsėjo slaugydama ir priglaudusi piligrimus. 1113 m. popiežius Paskalis II oficialiai pripažino bendruomenę kaip Švento Jono (Hospitalierių) ordiną, taip įtvirtindamas jos vaidmenį rūpinantis piligrimais ir ligoniais.

 Piligrimystė buvo ne tik skatinama, bet ir palengvinama, nes ordinas teikė apsaugą ir medicininę pagalbą, todėl pavojingos kelionės į šventąsias vietas tapo lengviau įmanomos. Ordino riteriai dažnai lydėdavo piligrimų grupes, užtikrindami jų saugumą keliuose ir jūroje. Šis ankstyvasis įsipareigojimas rūpintis piligrimyste davė dvasinį toną Ordino veiklai ateinančiais šimtmečiais.

Viduramžių ekspansija ir piligrimų parama (XIII–XV a.)

Ordino įtakai išplitus po visą Europą po tremties iš Šventosios Žemės, jis ir toliau aptarnavo piligrimus, keliaujančius į įvairias šventoves. Maltos riteriai (vėliau tapo žinomi kaip hospitaljerai) įkūrė nakvynės namus, ambulatorijas ir komendantūras prie pagrindinių piligrimų maršrutų.

 Pavyzdžiui, Anglijoje, pakeliui į Valsingemą – garsią Marijos šventovę – Šv. Jono riteriai daugelį kartų valdė piligrimų užeigas ir ligonines.

Taip pat ir Ispanijoje Ordinas buvo glaudžiai susijęs su Švento Jokūbo keliu: jie įkūrė ir valdė daugybę ligoninių ir prieglaudų palei Camino de Santiago, rūpinosi keliautojais, keliaujančiais į Kompostelą.

 Šis paramos punktų tinklas visoje Europoje atspindėjo dvejopą Ordino, kaip karinės brolijos ir labdaringo religinio ordino, pobūdį. Piligrimai žinojo, kad aštuonbriaunis kryžius simbolizuoja prieglobsčio vietą. Vėlyvaisiais viduramžiais Ordino įsipareigojimas piligrimystei neapsiribojo vien Šventąja žeme, bet apėmė visas tikinčiųjų, kuriems reikėjo pagalbos, keliones.

Rodas, Malta ir piligrimystės tradicijos (XVI–XVIII a.)

 Persikėlę iš pradžių į Rodo, o vėliau į Maltos salą, riteriai ėmėsi jūrinių ir karinių vaidmenų, tačiau neatsisakė savo dvasinių šaknų. Savo salų tvirtovėse jie puoselėjo vidines piligrimystės tradicijas ir pamaldumą.

Riteriai garbino tokias relikvijas kaip šventojo Jono Krikštytojo ranka ir Mergelės Marijos ikona (Filermo Dievo Motina), kurias jie gabeno iš Rodo į Maltą – iš tikrųjų su savimi atsivežė nešiojamą piligrimų šventovę.

Nors dėl musulmonų kontrolės didelio masto piligriminės kelionės į Jeruzalę nebebuvo įmanomos, Ordinas skatino piligrimines keliones arčiau namų: riteriai rengdavo atgailos procesijas į vietines bažnyčias, o taikos metu organizuodavo keliones į Marijos šventoves Europoje.

Pavyzdžiui, Maltos kilmingieji galėjo keliauti į Loretą Italijoje arba Santjagą kaip pamaldumo aktą, dažnai globojamą Ordino.

Visus šiuos šimtmečius išliko Ordino etosas „mūsų ponai ligoniai“ – elgtis su vargšais ir ligoniais kaip su šeimininkais. Piligrimystė, nesvarbu, ar tai būtų asmeninė riterio kelionė, ar pasauliečių tikinčiųjų kelionė su palyda, išliko būdas dvasiškai įgyvendinti šį etosą. Svetingumo charizma pasireiškė suteikiant prieglobstį ir rūpestį kiekvienam Dievo ieškančiam keliautojui.

XIX a. piligrimystės atgimimas

Po 1858 m. įvykusių apsireiškimų Lurde, Maltos ordinas, išgyvenęs neramumus ir veikęs iš Romos, vis daugiau dėmesio skyrė savo svetingumo misijai. Ordino nariai ėmė lydėti piligrimų grupes į naujas žymias šventoves.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje piligriminėse kelionėse neoficialiai dalyvavo įvairios nacionalinės Ordino asociacijos, pavyzdžiui, Prancūzijos riteriai, padedantys sergantiems piligrimams Lurde, arba Austrijos nariai, lankantys Mariazellą.

Šios pastangos dažnai buvo vietinės ir dar nekoordinuotos pasauliniu mastu, tačiau jos sudarė prielaidas Ordinui XX a. vėl visiškai įsitraukti į organizuotas piligrimines keliones.

Dvasinis piligrimystės patrauklumas derėjo su Ordino misija, suteikdamas riteriams ir damoms galimybę aktyviai praktikuoti tikėjimą ne tik pokylių salėje ar mūšio lauke.

Nuo XX a. iki šių dienų

Organizuotos piligriminės kelionės tampa pagrindine veikla

 XX a. viduryje Maltos ordinas pradėjo oficialiai organizuoti dideles piligrimines keliones kaip pagrindinę savo dvasinio gyvenimo dalį. Svarbus momentas buvo 1958 m. – Dievo Motinos apsireiškimo Lurde šimtmetis – kai ordinas surengė pirmąją tarptautinę piligriminę kelionę į Lurdą, suvienijusią narius iš įvairių šalių.

 Taip prasidėjo kasmetinė tradicija kiekvieną pavasarį vykti į Lurdą, kuriai vadovauja Ordino Didysis Magistras. Laikui bėgant Ordinas taip pat koordinavo periodines piligrimines keliones į Šventąją Žemę (ypač didelę 2007 m.) ir organizavo piligrimines keliones į Romą per Šventųjų metų šventes (pvz., 2000 m. jubiliejų).

Tuo tarpu nacionalinės Ordino asociacijos rengė kasmetines piligrimines keliones į savo regionines šventoves – nuo Gvadalupės Dievo Motinos (Lady of Guadalupe) Meksikoje iki Knocko Airijoje.

XXI amžiuje piligrimystė tapo vienu iš svarbiausių Ordino tapatybės elementų.

Lurdas: Stebuklinga tarnystės ir tikėjimo susitikimo vieta

Lurdo, kaip Maltos ordino kelionės tikslo, iškilimas

 Lurdas (Prancūzija) tapo svarbia katalikų piligrimystės vieta po Mergelės Marijos apsireiškimo šventajai Bernadetai 1858 metais. Maltos ordinui Lurdas turi ypatingą reikšmę, nes jame akcentuojamas ligonių gydymas – tai natūraliai tinka ordinui, besirūpinančiam ligoniais.

Nors kai kurios nacionalinės riterių ir damų grupės atvykdavo į Lurdą jau XX a. pradžioje, lemiamas momentas atėjo 1958 m. Tais metais, minint 100-ąsias apsireiškimų metines, Ordinas surengė pirmąją tarptautinę piligrimystę į Lurdą, subūrusią narius iš daugelio šalių į vieningą pamaldumo aktą.

 Šis sėkmingas susitikimas padėjo pagrindą tam, kas tapo svarbiausia kasmetine Ordino piligrimyste: kasmet gegužės pradžioje Lurdas priima tūkstančius Maltos ordino piligrimų, atvykstančių iš šešių žemynų. Piligrimystei tradiciškai vadovauja Didysis Ordino magistras, pabrėždamas jos, kaip pagrindinio renginio, svarbą.

Kasmetinė tarptautinė piligriminė kelionė (dabartis)

Dabar Lurde vyksta vienas didžiausių kasmetinių Maltos ordino susirinkimų. Jame dalyvauja delegacijos iš daugiau kaip 45 šalių, kiekvieną jų lydi ligoniai (vadinamieji „malades“), kuriuos jie priima ir slaugo.

Skaičiais piligriminė kelionė į Lurdą yra įspūdinga: pavyzdžiui, 2008 m., kai buvo minimos 150-osios Lurdo metinės ir 50-oji Ordino piligriminė kelionė į šį miestą, joje dalyvavo apie 8 000 dalyvių, įskaitant daugiau kaip 1 500 ligonių ir neįgaliųjų piligrimų vežimėliuose ar riedančiose ligoninės lovose.

Jie užpildė didžiulę požeminę baziliką, kurioje vyko tarptautinės Mišios, o po pavasario nakties dangumi žvakių šviesoje vyko procesija. Kasmet į kelionę leidžiasi panašus skaičius žmonių. Įvairiomis uniformomis apsirengę riteriai su apsiaustais, damos su šydais, slaugytojos su baltais drabužiais, savanoriai su raudonais švarkais – Ordino narius galima pamatyti, kaip jie švelniai stumia pacientus prie grotos, kurioje pasirodė Marija, padeda jiems išsimaudyti garsiajame šaltinio vandenyje ir meldžiasi kartu su jais, prašydami išgijimo ar paguodos.

 Lurdas iš esmės vienai savaitei tampa laikina ordino valdoma „ligonine-miestu“: tai liudija viduramžių hospitaljerų šūkį Inter tuitio fidei, obsequium pauperum (ginti tikėjimą ir tarnauti vargšams). Piligriminė kelionė yra labai gerai organizuota tačiau labai asmeniška, skatinanti susitikimus, peržengiančius kalbos ir tautybės ribas.

Daugelis riterių ir damų Lurdo savaitę vadina svarbiausiu savo metų įvykiu, kai stebuklingosios grotos šešėlyje jie iš tiesų išgyvena Ordino charizmą.

 

Lurdo piligriminės kelionės akcentai ir tradicijos

 Maltos ordino piligriminę kelionę į Lurdą apibūdina keli ritualai. Vienas iš jų – ligonių palaiminimas ir maudynės Lurdo vandenyse – ligoniams padedama įlipti į Bernadetos apreikšto šaltinio maitinamus baseinėlius, ir daugelis šią patirtį apibūdina kaip gydančią ar paguodžiančią, net jei fiziškai nepasveikstama.

 Dar vienas dalykas – iškilminga eucharistinė procesija, kurios metu ordino vėliavos ir vėliavnešiai eina per šventovę, ir kiekvieną vakarą vykstanti Marijos procesija su deglais, kurios metu riteriai ir maladai laiko žvakes ir gieda Ave Maria.

Ypač jaudinanti ceremonija, kurią Ordinas pavertė sava, yra kojų plovimas: primindami Kristų, plaunantį kojas savo mokiniams, riteriai atsiklaupia, kad nuplautų kojas sergantiems piligrimams. Šis intymus veiksmas dažnai priverčia abi puses nubraukti ašarą, įkūnydamas nuolankumą ir meilę veiksme.

 Savaitę taip pat lydi Mišios keliomis kalbomis, apsilankymas kalnų miestelyje Bartres (kur Bernadeta praleido dalį savo vaikystės), gausios galimybės atlikti išpažintį ir melstis. Lurdas iš esmės virsta gyvu Evangelijos paveikslu, kai čia lankosi Maltos ordinas – kiekviename žingsnyje galima pamatyti scenų, primenančių palyginimą apie gerąjį samarietį.

Lurdas – Rytų ir Vakarų susitikimas

 Verta paminėti, kad Maltos ordino piligriminė kelionė į Lurdą pritraukia itin plačią tarptautinę minią, kuri atspindi pasaulinį Ordino pasiekiamumą. Riteriai iš Europos ir Amerikos maišosi su riteriais iš Azijos, Afrikos ir Artimųjų Rytų. Pavyzdžiui, galima pamatyti savanorius iš Libano ar Singapūro, besikalbančius su bendražygiais iš Teksaso ar Lenkijos, kuriuos vienija Maltos kryžius ant jų aprangos ir rožinis rankose.

Ši tarptautinė bendrystė Lurde sustiprino Ordino vidinę vienybę ir bendrą tikslą. Dėl jos Lurdas taip pat tapo diplomatinių ir tarpreliginių susitikimų vieta: tarp stebėtojų dažnai būna vietinių Prancūzijos aukštų pareigūnų, vyskupų ir kardinolų iš Vatikano, net kartais karališkųjų asmenų ar valstybių vadovų, kurie yra Ordino nariai ar rėmėjai.

Tačiau tarp iškilmingos pompastikos tikrosios savaitės žvaigždės yra neįgalieji su mėlynomis prijuostėmis ir aplink juos vykstantys tylūs malonės stebuklai. Taigi per pastaruosius septynerius dešimtmečius Lurdas tapo dvasine Suvereniojo Maltos ordino metų širdimi.

Kitos pagrindinės piligrimystės vietos (praeityje ir dabar)

Santjago de Kompostela (Ispanija)

Legendinis Camino de Santiago turi ypatingą ryšį su Maltos ordinu nuo pat pirmųjų jo veiklos metų Ispanijoje. Piligrimams keliaujant per šiaurės Ispaniją pagarbinti Šv. apaštalo Jokūbo kapo, hospitaljerai įsteigė ligoninių ir bažnyčių tinklą, kad juos paremtų. Tokiose vietose kaip Navaros ir Palensijos miestai Ordinas steigė prieglaudas, kuriose buvo siūlomas maistas, lovos ir medicininė priežiūra – kai kurios iš šių istorinių prieglaudų tebėra išlikusios.

Šiandien šią misiją tęsia Ispanijos ordino asociacija: ji valdo Cizur Menor svečių namus netoli Pamplonos ir Villalcázar de Sirga nakvynės namus Camino kelyje, pritaikytus piligrimams neįgaliųjų vežimėliuose. Ordinas taip pat turi svarbų pagalbos punktą pačiame Santjage, kuriame teikia pirmąją pagalbą ir paramą ilgos piligrimų kelionės pabaigoje.

Daugeliui šiuolaikinių riterių ir savanorių ėjimas pėsčiomis per Camino de Santiago (dažnai ant kuprinės nešiojant Ordino aštuonių kryžių emblemą) yra ir asmeninė dvasinė mankšta, ir duoklė šimtmečius trukusiai maltiečių tarnystei „Kelyje“. Tai vaizdžiai iliustruoja Ordino paramos piligrimystei tęstinumą – nuo viduramžių pėsčiųjų iki šiuolaikinių prieinamų takų.

Marijos šventovės visoje Europoje

Be Lurdo, Maltos ordinas organizuoja arba dalyvauja piligriminėse kelionėse į beveik visas didesnes Marijos šventoves. Italijoje trys Italijos didieji prioratai kasmet spalio mėnesį rengia piligrimines keliones į Loreto šventovę, kur nariai, savanoriai ir daugybė sergančių piligrimų renkasi bazilikoje, pastatytoje aplink tariamus Marijos namus Nazarete.

Didysis Magistras dažnai prisijungia prie šios piligriminės kelionės į Loretą, pabrėždamas jos svarbą. Taip pat ir Italijos nariai kasmet apie rugsėjo 8 d. (Marijos gimtadienį) vyksta į Asyžių, į baziliką, kurioje saugoma pagarbos verta Filermo Dievo Motinos ikona – ikona, kurią pats ordinas saugojo Antrojo pasaulinio karo metais.

Austrijoje Ordino Didysis prioratas jau daugiau kaip 300 metų lankosi Mariazell šventovėje, tęsdamas tradiciją labiausiai gerbiamoje Vidurio Europos Marijos šventovėje Vokietijoje maltiečiai savanoriai nuo 1970 m. kiekvieną liepą rengia piligrimines keliones į Altöttingą (Bavarijos Juodosios Madonos garbei), o daugiau kaip du dešimtmečius – į Kevelaerį (Marijos apsireiškimo vietą).

Didžiojoje Britanijoje Ordino nariai jau daugiau kaip 60 metų kasmet atveža sergančius piligrimus į Valsingemo Dievo Motinos bažnyčią, taip atgaivindami senovinį piligriminį maršrutą, kurio pradžia siekia 1061 m.

Tuo tarpu Rytų Europoje ordinas remia piligrimines keliones į tokias vietas kaip Čenstakava Lenkijoje, kur yra Juodosios Madonos ikona, o Lenkijos asociacija kiekvienų metų gegužės mėn. organizuoja nacionalinę piligriminę kelionę. Jie taip pat dalyvauja Marijos šventėse Șumuleu Ciuc Transilvanijoje (Rumunija) ir Litmanovoje (Slovakija).

Lietuvoje maltiečiai su savo globojamais neįgaliaisiais kasmet surengia piligrimystę į Šiluvos atlaidus Ligonių dieną, nemaža jų dalis kasmet autobusais ir lėktuvais prisijungia prie tarptautinės Maltos ordino piligrimystės Lurde gegužės pradžioje.

Kiekviena iš šių piligriminių kelionių, nors ir vietinio pobūdžio, yra susijusi su platesne ordino misija: nariai lydi pagyvenusius, neįgalius ar atstumtus savo bendruomenės narius, kad jie galėtų susitikti su šventumu, dažnai pakeliui teikdami medicininę pagalbą ir svetingumą. Šios šventovės sudaro šventų vietų žvaigždyną, kurį ordinas įtraukė į savo metinį kalendorių.

 

Piligrimystės vietos Amerikoje

Maltos ordino piligrimystės pėdsakas driekiasi ir už Europos ribų. Meksikoje Maltos ordino nariai kasmet dalyvauja didžiulėje procesijoje į Gvadalupės Dievo Motinos baziliką Meksikoje.

Šioje piligrimystėje dalyvauja 10 000–12 000 žmonių, tarp jų daug žmonių, judančių neįgaliųjų vežimėliuose, kuriuos Ordinas padeda vežti specialiais autobusais. Meksikos asociacijos riteriai, damos ir savanoriai lydi neįgaliuosius ir koordinuoja veiksmus su dvasininkais per kelias dienas trunkančias šventes, skirtas 1531 m. Gvadalupės Mergelės apsireiškimui pagerbti. Medicinos savanoriai, greitosios pagalbos automobiliai ir pirmosios pagalbos punktai – visi su Maltos kryžiumi – padeda piligrimams specialiai tam skirtose vietose.

 Jungtinėse Amerikos Valstijose trys Amerikos asociacijos pastaraisiais metais pradėjo bendrą piligriminę kelionę į Nacionalinę Gerosios pagalbos Dievo Motinos šventovę Viskonsine, vienintelės Bažnyčios patvirtintos Marijos apsireiškimo JAV vietą (1859 m.).

Maltos ordino piligrimai keliauja į šią kuklią kaimo šventovę melstis ir patarnauti, todėl tai tampa kasmetine tradicija. Amerikos nariai taip pat reguliariai dalyvauja piligriminėje kelionėje į Lurdą, o kai kurie regionai remia keliones į kitas šventas vietas (pavyzdžiui, piligriminė kelionė už gyvybę į Gvadalupės Dievo Motinos šventovę Meksikoje arba jaunimo piligriminė kelionė į Pasaulio jaunimo dienas ir t. t., bendradarbiaujant su Ordino jaunimo savanoriais).

Pietų Amerikos nariai taip pat turi savo šventas vietas: Ordinas Argentinoje vyksta į Lujano Dievo Motinos šventovę, o kanadiečiai lanko Marijos šventovę.

Šie pavyzdžiai rodo, kad visur, kur tik Maltos ordinas veikia, jis stengiasi įtraukti piligrimystę ir kaip dvasinę praktiką, ir kaip tarnystės galimybę, pritaikytą vietos kultūrai ir pamaldumui.

Naujos ir specialios piligriminės kelionės

Maltos Ordinas taip pat yra dėmesingas naujoms ar mažiau tradicinėms piligriminėms kelionėms. Pavyzdžiui, nors Vatikanas oficialiai nepripažįsta Medžiugorjės Bosnijoje ir Hercegovinoje, į ją plūsta minios piligrimų; Ordino vokiečių pagalbos korpusas (Malteser Hilfsdienst) nuo 1980-ųjų ten turi pirmosios pagalbos punktą, kuriame teikia pagalbą tiems, kuriuos traukia pranešimai apie Marijos apsireiškimus.

Airijoje Ordino greitosios pagalbos korpusas kasmet teikia medicininę pagalbą per atgailos kopimą į Croagh Patrick (atšiaurus kopimas į kalną, skirtas šventajam Patrikui pagerbti, kurį daugelis piligrimų įveikia basomis).

Taip pat organizuojamos specializuotos piligriminės kelionės, pavyzdžiui, jaunimo stovyklos, kuriose jauni savanoriai lydi neįgalius bendraamžius į vietines piligrimines keliones, arba Maltos ordino tarptautinė neįgalaus jaunimo vasaros stovykla, į kurią dažnai įtraukiamos ekskursijos į netoliese esančias šventoves.

Buvo net kultūrinių piligriminių kelionių, pavyzdžiui, riteriai aplankė XVI a. Didžiojo magistro kapą Maltoje arba vyko į paveldo kelionę į Rodą, kur istorinis atminimas buvo derinamas su malda.

Toks lankstumas rodo, kad piligrimystės samprata Maltos ordine nėra monolitiška – ji vystosi kartu su laiku, tačiau visada išlaiko esmę: vykti į kelionę ad majorem Dei gloriam, siekiant didesnės Dievo šlovės ir naudos tiems, kuriems jos reikia.

 

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai