2026-03-02

Pasiekę paskutinę Judėjos kalvų keteros viršūnę, piligrimai staiga pamatydavo Jeruzalės miestą, atsiskleidžiantį jiems kaip stebuklas…Svarbiausia jų gyvenimo kelionė buvo baigta: Piligrimystės į Šventąją Žemę

Įsivaizduokite, kad stovite ant vėjo nugairinto kalno viršūnės netoli viduramžių Prancūzijos kaimo 1120 metais ir stebite, kaip jūsų kaimynas – kalvis vyras, kuris niekada nebuvo nukeliavęs toliau nei artimiausias turgus, – parduoda viską, ką turi – savo įrankius, gyvulius, žemės sklypą, kurį jam paliko tėvai.

Jis vyksta į Šventąją žemę ir gali niekada iš ten negrįžti.

Kalvis tai žino, tačiau jo akyse nėra baimės.

Jose matome tai, ką sunku apibūdinti, – kažkokį net kiek bauginantį tikrumą, kad ta kelionė, į kurią jis ruošiasi, yra svarbiausias dalykas, kurį jis privalo atlikti savo gyvenime.

XII amžiuje keliai į Šventąją Žemę buvo pilni tokių žmonių kaip jis.

Piligrimai iš viso pasaulio

Norėdami suprasti, kodėl dešimtys tūkstančių paprastų vyrų ir moterų – ūkininkų, našlių, pirklių, riterių ir didikų – rizikavo gyvybe, kad galėtų vaikščioti tomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojo Jėzus, pirmiausia turime suprasti viduramžių krikščionių mąstyseną.

Žodžiai dangus ir pragaras tada nebuvo kažkokios abstrakčios sąvokos.

 Jie buvo tokie pat realūs kaip derlius ir žiema.

Nuodėmė buvo našta, skola, sielos žaizda, už kurią reikėjo sumokėti.

Tačiau šimtų tūkstančių žmonių tai nebaugino, nes jie troško pamatyti Šventąją žemę, negalvodami apie sunkumus.

Perskaitykite išlikusius šio laikotarpio piligrimų pasakojimus ir pamatysite juose kažką kito – kažką nepaaiškinamo, bet daug žmogiškesnio, nei paprastas išskaičiavimas.

Vienas Flandrijos bajoras rašo, kad stovėdamas prie Kristaus kapo, jis ištisą valandą negalėjo ištarti nė žodžio – visas jo kūnas drebėjo.

Vokiečių vienuolis aprašo savo kronikoje, kaip jis brido per Jordano upę ir su kitais maldininkais jie tiesiog šaukė – iš džiaugsmo, iš palengvėjimo ir laimės jausmo.

Piligrimė iš pietų Prancūzijos prisimena, kad, kai pirmą kartą pamatė Jeruzalės sienas nuo kalvos, kurią piligrimai vadino Mons Gaudii – Džiaugsmo kalnu, – ji suklupo ant kelių ir  bučiavo kelią, vedantį į šventąjį miestą.

XII amžius buvo krikščioniškų piligrimysčių į Šventąją Žemę aukso amžius, ir tai tapo įmanoma dėl vieno labai svarbaus įvykio: 1099 m. krikščionių armija užėmė Jeruzalę, užbaigdama šimtmečius trukusią ribotą prieigą prie kiekvienam krikščioniui šventų vietų ir atverdama Jeruzalės miesto vartus kiekvienam, turinčiam tikėjimo ir ištvermės jį pasiekti.

Tai sukėlė nepaprastą pusę amžiaus trukusį masinių piligrimysčių į Šventąją žemę laikotarpį – sunkų, pavojingą ir visiškai nepanašų į nieką, ką viduramžių pasaulis buvo matęs iki tol.

Kelionė, kuri galėjo tave pražudyti dar prieš atvykstant

Piligrimų kelionė į Šventąją žemę iš tiesų buvo labai ilga ir sunki.

Pirmoji kliūtis buvo jūra.

Dauguma XII amžiaus piligrimų iš Vakarų Europos į laivus įsėsdavo Genujoje, Venecijoje, Marselyje arba Bario uoste, pasiryždami keturių–aštuonių savaičių kelionei Viduržemio jūra į Jafos uostą.

Maldininkai dažniausiai keliavo prekybiniais laivais, skubotai pritaikytais žmonėms vežti, o sąlygos juose buvo viduramžiškos tikrąja to žodžio prasme.

 

Laivų kapitonai, žinodami, kad savo laivais veža viskam pasiryžusius maldininkus, už viską – nuo maisto iki kibiro naudojimo – prašė nepagrįstai didelių sumų.

Piligrimai buvo suspausti triumuose kaip silkės statinėse, jų vežamas maistas supūdavo, vanduo pažaliuodavo.

Viduržemio jūroje rudenį kildavo didelės audros – ir tada piligrimai buvo blaškomi triumuose, daužomi į jų sienas, jie neretai susiluošindavo: lūždavo kaulai, silpnesni neišgyvendavo.

Kitas pavojus buvo piratai.

Jie tykojo netoli Kipro, palei Levanto pakrantę.

Piligrimai, kurie išgyveno kelionę ir išlipo Jafoje, buvo apsvaigę iš džiaugsmo, tačiau netrukus suprasdavo, kad tai ką jie patyrė jūroje – buvo tik lengvesnioji kelionės dalis.

Kelias iš Jafos į Jeruzalę, vingiuojantis aukštyn per Judėjos kalnus maždaug penkiasdešimt mylių, buvo vienas pavojingiausių kelių viduramžiais.

Musulmonų plėšikai – greitai judančios žiaurios gaujos, kurios žinojo kiekvieną kalkakmenio kalvų vingį ir griovį, – su niokojančiu reguliarumu puldinėjo piligrimų grupes.

Todėl XII a. pradžioje, kol dar nebuvo įrengtos tinkamos gynybos priemonės, buvo įprasta matyti kelią į Jeruzalę nusėtą piligrimų kūnais.

Tų, kurie niekada nepasiekė Šventosios žemės, dėl kurios pardavė savo namus ir perplaukė jūrą laivų triumuose.

Anglų piligrimas Saewulf, kuris atliko piligrimystę 1102 m., savo kronikose su siaubu prisiminė tada matytus vaizdus ir pakelėse į Šventąją žemę gulinčius maldininkų kūnus – vyrus, moteris, ištisas šeimas, kurios atkeliavo iš taip toli ir mirė jau nebetoli savo tikslo.

Juos žudydavo ir baisus Palestinos vasaros karštis, kuris varginančioje ilgoje kelionėje buvo ypač sunkiai pakeliamas senyvo amžiaus piligrimams, niekada savo gyvenime nemačiusiems nieko kito, tik Anglijos ar Vokietijos pilką drėgmę.

Baisi rykštė kelionėje buvo ligos – dizenterija, maliarija ir daugelis kitų, o be to – dusinantis šarvų ir vilnonių drabužių svoris, pritaikytas šaltesniam klimatui, kurį nešdavosi kiekvienas piligrimas.

Kelyje nebuvo kur miegoti, kur pavalgyti, ir niekas nepadėdavo, jei nualpdavai kelio pakraštyje.

 

Tokia buvo piligrimystės realybė XII amžiuje.

Tačiau maldininkai, nepaisydami to, vis tiek kasmet vykdavo į Šventąją žemę dešimtimis tūkstančių. Tai buvo jų gyvenimo tikslas.

Nesaugi kelionė ir jos sargybiniai

Valstybės, išsidėsčiusios palei Levanto pakrantę, niekada nebuvo visiškai saugios, bet jos turėjo tai, ko anksčiau nebuvo: politinę ir karinę struktūrą, kuri bent jau bandė apsaugoti krikščionių piligrimus.

Templierių riteriai, įsikūrę apie 1119 m. buvo nedidelės prancūzų riterių grupės, kurios ėmėsi konkrečios misijos – ginkluoti lydėdavo piligrimus Jafos-Jeruzalės keliu.

Tai buvo kariai-vienuoliai – drąsūs stiprūs vyrai, atsisakę turtų ir asmeninių ambicijų, kad galėtų tarnauti kaip negalinčių savęs apginti maldininkų sargybiniai.

Baltomis mantijomis su raudonu kryžiumi vilkintys vienuoliai-kariai išsigandusiems piligrimams, einantiems per plėšikų pilnus Judėjos kalnus, tapo vienu iš labiausiai laukiamų sargybinių viduramžių pasaulyje.

Tačiau šie riteriai galėjo apsaugoti maldininkus tik tada, kai jie galėjo judėti.

Sargybiniai negalėjo jų išgydyti ar pamaitinti, kai jie badavo, negalėjo paimti jų už rankos, kai jie mirdavo svetimoje šalyje, tūkstančius mylių nuo namų.

Tam buvo kitas ordinas, kurio istorija prasideda ne nuo riterių, o nuo ligoninės brolijos.

Brolis Gerardas

Maždaug 1048 m. – pusę amžiaus prieš krikščionių armijų atvykimą – grupė prekybininkų iš Italijos miesto Amalfi susitarė su Fatimidų valdovais Jeruzalėje dėl leidimo pastatyti nedidelę ligoninę netoli Šventojo Kapo bažnyčios.

 Ji buvo skirta Šv. Jonui Krikštytojui, o joje tarnavo benediktinų vienuoliai.

Jų misija buvo paprasta, tačiau nepaprastai svarbi: rūpintis sergančiais, vargšais ar mirštančiais krikščionimis piligrimais.

Kai 1099 m. krikščionys užėmė Jeruzalę, šie maži prieglaudos namai vis dar veikė, vadovaujami nepaprastai charizmatiško žmogaus – brolio Gerardo.

Krikščionims užėmus Jeruzalę, Gerardo darbo mastas pradėjo keistis.

Į Jeruzalę atvyko dešimtys tūkstančių naujų piligrimų. Dalis jų buvo sergantys, kai kurie atrodė visiškai išsekę ir sugniuždyti…

Gerardas buvo priverstas plėsti ligoninę, nes sergančiųjų ir sužeistųjų buvo daugybė ir nuo ryto iki vakaro jam reikėjo ieškoti lėšų ligoninės išlaikymui.

Tačiau tuo metu 1113 m. popiežius Paschalis II atkreipė savo dėmesį į pasiaukojančią vienuolišką ligoninės broliją ir jos darbus ir paskelbė bulę „Pie Postulatio Voluntatis“ – dokumentą, kuris pakeitė Šv. Jono ligoninės istoriją ir Gerardo likimą.

Šia bule Šv. Jono ligoninė tapo nepriklausoma religine organizacija, atsakinga tik popiežiui, turinčia teisę į nuosavybę, galinčia gauti aukų ir veikti visame krikščioniškajame pasaulyje.

Taip gimė Šv. Jono ordinas – institucija, kuri vėliau tapo Suvereniu Maltos ordinu.

Milžiniška ligoninė Jeruzalėje

XII a. viduryje Jeruzalės Šv. Jono ligoninė tapo kažkuo ypatingu, kas neturėjo precedento viduramžių pasaulyje.

Vokiečių piligrimas Jonas iš Viurcburgo (Johannes von Würzburg), kuris ją aplankė apie 1170 m., buvo taip sužavėtas tuo ką pamatė, kad sunkiai rinko žodžius, galinčius atitikti tikrovę.

Jis apskaičiavo, kad ligoninėje vienu metu galėjo būti gydomi iki dviejų tūkstančių pacientų. Tada dauguma viduramžiškų Europos miestų ne tik neturėjo ligoninių, bet niekada nebuvo matę gydytojo.

Šv. Jono ligoninėje buvo atskiros palatos vyrams ir moterims, joje dirbo kvalifikuoti gydytojai, netgi chirurgai.

Ligoninėje buvo didžiulė vaistinė, kurioje esantys vaistai tuo metu būtų buvę nepažįstami bet kuriam Vakarų Europos gydytojui.

Pacientai – tiek turtingi bajorai, tiek vargšai valstiečiai – gaudavo vienodą priežiūrą.

Ligoniai buvo maitinami specialia gydytojų nustatyta dieta. Jei jie negalėjo valgyti patys, juos maitino slaugytojos.

Mirštantiesiems kunigas suteikdavo paskutinį patepimą ir vėliau jie buvo palaidojami pagal krikščioniškus papročius.

Teologinis principas, kuriuo rėmėsi ši institucija, tuo metu buvo beveik šokiruojamai maištingas. Brolis Gerardas ir jo įpėdiniai pacientus vadino „mūsų viešpačiais ligoniais“. Ne nelaimingaisiais. Ne našta. Jis vadino ligonius „mūsų Viešpačiais“!

Rūpinimasis ten esančiais ligoniais nebuvo  tik atsainiai jiems numetama labdara; tai buvo pasiaukojanti paslauga, o ją teikiantys vienuoliai matydavo ligoniuose žmones, kurie savo kančiose įkūnijo patį Kristų.

 Kiekvienas karščiuojantis piligrimas, kuris atlikdavo pasiaukojančią kelionę plaukdamas ankštuose laivuose per Viduržemio jūrą ir eidavo pėsčias per žudantį Judėjos kalnų karštį, pagal Šv. Jono vienuolių hospitaljerų įsitikinimą buvo toks pat šventas kaip Šventojo Kapo akmuo, kurį jis norėjo paliesti Šventojoje žemėje.

Už Jeruzalės ribų Šv. Jono ordinas sukūrė tai, kas tapo pirmuoju tarptautiniu humanitariniu tinklu pasaulyje: Auberges – piligrimų namų ir mažesnių ligoninių – grandinė nusidriekė nuo Vakarų Europos uostų iki Šventosios Žemės.

Stotelės Mesinoje, Baryje, išsidėsčiusios palei Dalmatijos pakrantę teikė maistą, prieglobstį ir medicininę pagalbą piligrimams dar prieš jiems įsėdant į laivus.

Kelyje iš Jafos į Jeruzalę kas tam tikrą atstumą buvo įkurti hospitaljerų namai, kuriuose išvargę keliautojai galėjo gauti lovą, maistą ir gydytojo pagalbą prieš galutinį žygį į šventąjį miestą.

Akros uostas tapo antruoju didžiuoju hospitaljerų veiklos centru – jūros vartais, pro kuriuos kasmet plūdo tūkstančiai piligrimų.

Didžiojo Magistro Raymond du Puy, kuris apie 1120 m. perėmė vadovavimą po Palaimintojo Gerardo mirties, vadovaujamas ordinas palaipsniui įgijo ir karinį pobūdį: hospitaljerų riteriai kovojo kartu su kitų krikščionių armijomis ir saugojo didžiąsias pilis, kurios buvo netoli piligrimų kelių.

 Praktikoje šios dvi misijos – gydyti ir ginti, viena kitą sustiprino.

Riteriai saugodavo nuo plėšikų į Jeruzalę einantį kelią, o ligoninių personalas gydydavo ir slaugydavo sergančius piligrimus.

Piligrimams, išgyvenusiems kelionę jūra, plėšikų gaujas, karštį ir dizenteriją, buvo viena akimirka, kuri atlygindavo jiems visas patirtas kančias.

Pasiekę paskutinę Judėjos kalvų keteros viršūnę, piligrimai staiga pamatydavo Jeruzalės miestą, atsiskleidžiantį jiems kaip stebuklas: Šventojo Kapo kupolą, spindinčias baltas miesto sienas – tai buvo tarsi sapnas…

Piligrimai netgi turėjo pavadinimą šiai kalnų keterai. Jie ją vadino Mons Gaudii – Džiaugsmo kalnu.

Įvairūs istoriniai šaltiniai vėl ir vėl atpasakoja tą pačią džiaugsmingą sceną: piligrimai sustoja, krenta ant kelių, verkia, juokiasi, apkabina nepažįstamus žmones, kurie ėjo tuo pačiu keliu.

Jie atvyko iš Prancūzijos ir Anglijos, iš Vokietijos ir Vengrijos, iš Skandinavijos ir Italijos miestų. Jie buvo išsigandę vargšai, pilni vilties patirti stebuklą.

Jeruzalės užkariavimas

Tačiau krikščionių valdomos Jeruzalės gyvenimas vieną dieną pasikeitė – ji buvo užkariauta musulmonų armijos.

1187 m. liepos 4 d. vietoje, vadinamoje Hattino ragais, sultono Saladino armija sunaikino Jeruzalės krikščionių karalystės armiją.

Pati Jeruzalė buvo užkariauta, Šventojo Kapo bažnyčia buvo uždaryta krikščionių piligrimams, Šv. Jono ligoninė buvo atimta.

Piligrimysčių į Šventąją žemę auksinis amžius baigėsi.

Šv. Jono ordino vienuoliai buvo priversti palikti savo didžiulėmis pastangomis įkurtą ligoninę, gydžiusią tūkstančius piligrimų ir pasitraukė iš pradžių į Akrą, tada į Kiprą, vėliau – vienoje iš didžiausių istorinių institucijų odisėjų metu – į Rodo salą, o galiausiai – į mažą Viduržemio jūros salą Maltą.

Tačiau Šv. Jono ordino broliai niekada nenustojo vykdyti savo misijos, toliau kūrė ligonines, rūpinosi vargstančiais visur, kur tik įsikurdavo.

Net ir tada, kai musulmonai jau pradėjo supti Akros miestą, jie išlaikė savo ligoninę atvirą visų tikėjimų atstovams, toliau slaugė ligonius.

Tai buvo jų šventas pašaukimas, kurio vedami jie įstojo į ordiną.

Piligrimystės amžius

XII a. piligrimystės aukso amžius truko mažiau nei devyniasdešimt metų – nuo Jeruzalės užėmimo 1099 m. iki jos praradimo 1187 m.

Jis buvo trumpas, sunkus ir pilnas smurto.

Tačiau vienas vienuolis, vardu Gerardas ne tik nesutriko, nepasidavė musulmonų spaudimui ir savo ligonėje įdiegė nuostatus, kurių niekas nebuvo matęs – prilygino ligonio veidą Viešpaties veidui.

Jo įkurtas dabartinis Suverenus Maltos ordinas egzistuoja iki šiol daugiau nei 120 šalių, ten turi savo ligonines ir pagalbos tarnybas.

Tai šiuo metu seniausia nuolat veikianti humanitarinė institucija žmonijos istorijoje, ir ji prasidėjo nuo kelių benediktinų vienuolių Jeruzalėje, kurie rūpinosi išsekusiais piligrimais, pėsčiomis nuėjusiais pusę pasaulio, kad pamatytų Šventąją žemę.

Tai iš tiesų yra stebuklas, kurį mes matome kasdien visame pasaulyje.

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai