Mes nežinome tikslios datos kada būsimasis Šv. Jono ordino (vėliau Maltos ordino) Didysis Magistras Palaimintais Raymondas du Puy paliko savo gimtinę Dauphiné kalnuose.
Tačiau yra žinoma, kad kažkur XII-ojo amžiaus pradžioje jis prisijungė prie į Šventają žemę keliaujančių krikščionių bangos: riterių, tarnų ir paprastų piligrimų, kuriuos traukė tikėjimas, nuotykiai ir nauja ateitis.
Galime įsivaizduoti tą kelionę: savaitės ankštame laive, išplaukusio iš vieno iš Viduržemio jūros uosto, išsilaipinimas Jafoje, kur krikščionių (lotynų) vėliavos plevėsavo virš margaspalvės užsieniečių minios.
Iš ten piligrimų grupės žingsniavo gruoblėtu keliu į Jeruzalę, praeidamos sudegintus kaimus ir pusiau apleistus laukus. Kiekvienas kilometras buvo paženklintas neseniai vykusio karo.

Kažkur tame kelyje Raymondas pirmą kartą išgirdo pavadinimą, kuris nuolat kartojosi piligrimų pokalbiuose: „Šventojo Jono ligoninė Jeruzalėje… Jei esi sergantis ar neturi ko valgyti, eik ten…“
Kai jaunuolis pagaliau pasiekė Jeruzalę ir prasiskynė per siauras gatveles, jis surado didelį pastatų kompleksą, išaugusį netoli Šventojo Kapo bažnyčios.
Tai buvo šv. Jono ligoninė.
Šv. Jono ligoninė
Kažkada buvo kukli mažytė prieglauda, įkurta šv. Jono ordino (vėliau pasivadinusiu Hospitaljerų Maltos ordinu) pirmojo Didžiojo Magisto Palaimintojo Gerardo.
Būtent jis mažą namelį piligrimams Jeruzalėje pavertė kažkuo stebinančiu: ligonine, kuri vienu metu galėjo priimti iki dviejų tūkstančių ligonių.
Pirma, ką Raymond du Puy pamatė, kai įžengė į Šv. Jono ligoninę Jeruzalėje, buvo maždaug 12 metų amžiaus mirštantis berniukas, sužeistas plėšikų kelionėje į Šventąją Žemę.
Jis gulėjo ant grubios medinės lovos, lūpos išdžiūvusios nuo troškulio, kojos apvyniotos kruvinomis skiautėmis. Jo piligrimų apsiaustas vis dar buvo dulkėtas nuo kelionės.
Berniukas su kitais piligrimais buvo perplaukęs jūras ir perėjęs dykumas, kad pamatytų vietą, kur Jėzus mirė ir prisikėlė, tačiau dabar jis kovojo su mirtimi, visiškai vienišas svetimame mieste.

Kelyje jį peiliu sunkiai sužeidė plėšikai, kurie puldinėdavo krikščionių piligrimų grupeles, einančias į Šventąją žemę.Iš berniuko jie atėmė viską ką jis turėjo – ryšulėlį su daiktais ir keliais paplotėliais, kuriuos jis gavo iš seno piligrimo, kuriam padėjo eiti.
Tiek berniukas, tiek piligrimas plėšikų buvo sužeisti peiliu. Ypač stipriai jie sužeidė senuką, kuris nenorėjo atiduoti kuklaus medaliono, kurį jam padovanojo duktė.
Senukas mirė iškart, o sunkiai sužeistas berniukas ant pakloto buvo atneštas į Jeruzalės šv. Jono ligoninę.

Tamsiu abitu apsirengęs brolis klūpėjo šalia berniuko ir pakėlė jo galvą, kad jis galėtų atsigerti. Kitas atsargiai nuėmė purvinus tvarsčius, stengdamasis jo nesužeisti.
Ligoninės salėje tvyrojo stiprus kvapas – prakaito, kraujo, žolelių.
Tačiau Raymondą labiausiai sukrėtė ne kraujas ar kvapas, o tai, kaip vienuoliai žiūrėjo į sunkiai sužeistą berniuką.
Jie priėmė jį ne kaip naštą. Ne kaip svetimą. Tačiau kaip kažką labai svarbaus ir ypatingo.

Ligoninėje Raymondas matė ilgas skliautines sales, kuriose stovėjo daugybė lovų, skirtų ne tik kilmingiesiems, bet visiems ligoniams, kurie atvykdavo sergantys ar sužeisti pakeliui į Šventąją Žemę.
Ligoninėje gulėjo vyrai ir moterys kalbantys įvairiomis kalbomis ir turintys skirtingą odos spalvą: frankų valstiečiai iš Pikardijos, graikų jūreiviai, armėnų našlės, sirų vienuoliai, netgi musulmonai, kurie buvo gydomi ir prižiūrimi taip pat, kaip ir krikščionys.
Ligonius aptarnavo šv. Jono ligoninės brolijos broliai tamsiais drabužiais su baltu kryžiumi, vieni akivaizdžiai kilmingi savo laikysena, kiti – paprasti valstiečiai.
Jie visi vaikščiojo tarp sergančiųjų, tvarstydavo jų žaizdas, maitindavo karštu maistu, kartu melsdavosi.
Būtent čia, tarp acto, žolelių, prakaito ir smilkalų kvapo, Raymundas pajuto savo pašaukimą.
Kad ir ką jis įsivaizdavo darysiąs Šventojoje Žemėje, šios vietos vaizdas, kuriame susirinko Kristaus vargšai, iškart užkariavo jo širdį.
Raymondas aiškiai pamatė ir suprato kaip įgyvendinti tai, ką Kristus turėjo omenyje kai sakė: „Ką padarėte mano mažiausiesiems – man padarėte.“
Raymondo du Puy pasaulis: krikščionių karystė Jeruzalėje
Raymondas du Puy gimė apie 1083 m. atšiaurioje Dauphiné, kai Šventoji Žemė buvo valdoma musulmonų dinastijų.
Tačiau jaunuoliui sulaukus pilnametystės, viskas pasikeitė.
1099 m. krikščionių pajėgos po apgulties užėmė šventąsias vietas ir įžengė į Jeruzalę. To meto kronikos tai vaizdavo kaip stebuklą.

Tačiau susiformavusi Šventojoje žemėje Lotynų karalystė buvo siauras teritorijų ruožas, nusidriekęs nuo pakrantės iki Jordano upės ir sudaryta iš trapių sąjungų ir išsekusių karinių garnizonų.
Pavojus krikščionims Artimuosiuose rytuose tuo metu grėsė iš visų pusių:pietuose Fatimidų tvirtovė Askalonas stovėjo kaip į Lotynų karalystės širdį nukreipta aštri ietis.
Nuo jos sienų Egipto kariai ir plėšikai galėjo įsiveržti į žemyną, deginti kaimus, vogti gyvulius ir rengti pasalą nedideliems krikščionių piligrimų karavanams.
Šiaurėje ir rytuose seldžiukai, o vėliau zengidai kovojo dėl Sirijos ir Mesopotamijos kontrolės. Apie 1140 m. Zengi ir jo sūnus Nur ad-Din kūrė labiau vieningą musulmonų pasipriešinimą krikščionių valstybėms.
Keliuose ginkluoti banditai plėšdavo ir žudydavo Europos piligrimų grupeles, kurios atvykdavo ieškoti Šventojo kapo, bet dažnai būdavo apiplėšiamos ar net nužudomos.
Antrasis Maltos ordino Didysis Magistras
Kai apie 1120 m. mirė pirmasis šv. Jono brolijos Didysis magistras Gerardas, broliai susidūrė su dideliais sunkumais ir iššūkiais. Jie turėjo sparčiai augantį ligonių skaičių (didžiąja dalimi sužeistų piligrimų) ir didžiulį darbo krūvį.

Ligoniams reikėjo priežiūros ir slaugos, vaistų, tvarsliavos, pagaliau – pastovaus ir gero maitinimo.
Tuo pačiu Europos krikščionys rėmė jau vis garsesne tampančią Šv. Jono broliją, į ją iš įvairių kraštų atvykdavo vis daugiau vyrų.
Brolijai reikėjo stipraus ir charizmatiško vadovo, kuris sugebėtų susitvarkyti su didžiuliais iššūkiais valdyti iš įvairių tautų susidariusią broliją, suformuoti jos veiklos principus ir struktūrą.
Palaimintasis Gerardas, Šv. Jono ligoninės brolijos įkūrėjas, buvo ne tik charizmatiškas, bet ir turėjo neeilinius organizacinius sugebėjimus.
Jis derėjosi ir sugebėjo susitarti su vietos musulmonų valdovais, tada valdžiusiais Jeruzalę, organizavo nakvynės namų tinklą piligrimams nuo Europos iki Šventosios Žemės ir su krikščionių bendruomenės pagalba pastatė Jeruzalės šv. Jono ligoninę.
Tačiau nė viena organizacija negali gyvuoti amžinai vieno genijaus dėka.
Broliai galiausiai pasirinko Raymondą de Puy, kuris nuo savo atvykimo į šv. Jono ligoninę sugebėjo užsitarnauti didelę pagarbą savo nepaprastu darbštumu ir stipriu tikėjimu.
Raymondas turėjo ir kitos neįkainojamos patirties: jo aukšta kilmė ir tikėtina buvusi karinė tarnyba suteikė jam gerų praktinių įgūdžių.
1120 m. pradžioje Raymondas du Puy buvo išrinktas Jeruzalės šv. Jono ligoninės brolijos (būsimo Maltos ordino) Didžiuoju Magistru, Palaimintojo Gerardo įpėdiniu.

Raymondo du Puy laukė milžiniška užduotis.
Jis paveldėjo:
- Didžiulę ligoninę Jeruzalėje, jau žinomą, bet brangią išlaikyti.
- Vis daugiau nuosavybės Europoje – ūkių, malūnų, bažnyčių – kurių pajamas reikėjo koordinuoti ir nukreipti į Šventąją žemę padėti krikščionims.
- Mišrią bendruomenę, sudarytą iš dvasininkų, riterių ir tarnaujančių pasaulietinių brolių, turinčią papročius, bet nedaug oficialių įstatymų.
Raymondas du Puy turėjo rasti atsakymą į klausimą, kurį Gerardas sąmoningai paliko atvirą: kas tiksliai yra šv. Jono bendruomenė? Vienuolynas? Karinė organizacija? Ligoninė?
Ar visiškai kitaip save apibūdinanti krikščioniška bendruomenė?
„Kristaus vargšų tarnystės“: taisyklių sukūrimas
Raymondo du Puy pagrindinis sprendimas prasidėjo nuo paprasto klausimo: kas mes esame?
Jis nenorėjo remtis tik šv. Jono brolijos papročiais ir praeityje vykdyta veikla. Jis norėjo, kad šios bendruomenės gyvenimas ir tapatybė būtų užrašyti aiškiai ir įpareigojančiai.
Įtakotas šv. Augustino taisyklių ir Gerardo laikais suformuotų principų, jis sudarė tai, kas dabar žinoma tiesiog kaip „Raymondo du Puy taisyklės“.
Mažoje koplyčioje netoli ligoninės, apsuptas brolių, Raymondas diktavo žodžius, kurie vėliau skambės šimtmečius:
„Dievo vardu. Aš, Raymondas, Kristaus vargšų tarnas ir Jeruzalės ligoninės globėjas, pasitaręs su dvasininkais ir pasauliečiais broliais, nustatau šias taisykles ir įstatymus.“
Raymondo de Puy nustatytos taisyklės nustatė keletą lemiamų dalykų.
Pirma, jos reikalavo visiško atsidavimo:
- Broliai turėjo pažadėti skaistybę, paklusnumą ir gyvenimą be asmeninio turto.
- Jie galėjo prašyti „ne daugiau nei duonos, vandens ir drabužių“.
- Drabužiai turėjo būti kuklūs, nes „mūsų Viešpaties vargšai, kurių tarnai mes save skelbiame esą, vaikšto nuogi ir purvini. Todėl būtų neteisinga, jei tarnas būtų išdidus, o jo Viešpats – skurstantis ir sergantis.“
Taisyklės taip pat aiškiai nurodė, kad vienuolių darbas nebuvo tik uždaras kontempliavimas.

Jie turėjo tarnauti „mūsų viešpačiams ligoniams ir vargšams“, nes kiekviename jų jie turėjo matyti Kristaus veidą ir vykdyti jo valią.
Ligonių ir vargstančiųjų globa nebuvo šv. Jono ordino antraeileveikla, tai buvo jų tapatybės pagrindas.
Svarbu tai, kad Raymondas pačią ligoninę pakėlė į Ordino dvasinio gyvenimo centrą:
- Kasdienės pamaldos buvo įtrauktos į jų tvarkaraštį.
- Kunigai buvo įpareigoti nešti Eucharistiją prie mirštančiųjų lovų.
- Broliams buvo priminta, kad jų elgesys su ligoniais turi būti toks pat pagarbus kaip ir elgesys bažnyčioje.
Tai buvo paprastos, praktiškos taisyklės, bet jos suteikė išsibarsčiusiems šv. Jono brolijos prieglaudos namams, ligoninėms ir broliams tai, ko jie niekada anksčiau neturėjo: rašytinį, aiškų savo identiteto apibrėžimą.
Trys pašaukimai, viena misija: kapelionai, riteriai, tarnaujantys broliai
Raymondas du Puy matė, kad jo vadovaujama bendruomenė nebuvo vienalytė. Kai kurie broliai buvo įšventinti kunigais, kiti buvo apmokyti ginkluotės, dar kiti buvo amatininkai ar valstiečiai, kurių sugebėjimai buvo susiję su fiziniu darbu.
Užuot lyginęs šiuos skirtumus, jis juos paaiškino savo principuose.
Jo vadovaujami šv. Jono ordino nariai buvo suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:
- Kapelionai – dvasininkai, teikę sakramentinę ir dvasinę tarnystę tiek ligoniams, tiek broliams. Jie prižiūrėjo tvarką, klausydavo išpažinčių, patepdavo mirštančiuosius ir saugojo Eucharistiją namų centre.
- Riteriai – kilmingi kariai, kurie duodavo tuos pačius įžadus kaip ir kiti, bet kurių ypatinga pareiga buvo ginti piligrimus, saugoti Šventąją Žemę ir saugoti ordino tvirtoves. Jie nešiojo tą patį kryžių kaip ir jų broliai ir buvo saistomi tų pačių taisyklių.
- Tarnaujantys broliai – pasauliečiai vienuoliai, kurių pagrindinė užduotis buvo praktinė ligonių priežiūra: tvarsčių keitimas, maisto gaminimas, valymas, pastatų priežiūra ir pagalba kapelionams.
Užrašydamas šią trigubą struktūrą, Raymondas du Puy padarė du svarbius dalykus:
- Įteisino karinę tarnybą kaip tikrą pašaukimą religiniame ordine – tai buvo neįprasta tuo metu.
- Apsaugojo šv. Jono ordiną nuo tapimo vien kariniu ordinu. Taisyklės ir jų struktūra aiškiai parodė, kad visi trys pašaukimai egzistavo tam, kad palaikytų ligoninę ir vargšus.
Raymondo vadovaujamo ordino riteris šiuo atveju negalėjo teigti, kad jo vaidmuo atleidžia jį nuo tiesioginio rūpesčio ligoniais.
Net jei jis didžiąją laiko dalį praleisdavo saugodamas piligrimus nuo antpuolių arba pasienio pilyje, taisyklės jam primindavo, kad jo kardas egzistuoja tam, kad gintų ligoninės darbą.
Didžioji šv. Jono ligoninė: ligonių karalystė piligrimų mieste
Raymondo du Puy vadovaujamas Jeruzalės ligoninių kompleksas, kuris dar Palaimintajam Gerardui vadovaujant buvo įspūdingas, buvo išplėstas ir pertvarkytas į tai, ką kai kurie istorikai apibūdina kaip viena iš didžiausių viduramžių medicinos įstaigų.

Įsivaizduokite, kaip atrodydavo diena didžiulėje šv. Jono brolijos ligoninėje.
Piligrimai, sergantys ir išsekę, atvyksta prie durų. Jie yra nuprausiami, jų drabužiai paimami valyti arba sudeginami, jeigu yra užkrėsti.
Jiems suteikiama lova – dažnai tikra lova su čiužiniu, paklodėmis ir antklodėmis, o ne vieta ant grindų.
Vyrai ir moterys yra atskirti; yra netgi numatyta vieta gimdyvėms ir vaikams.
Tarnaujantys ordino broliai vaikšto po koridorius su dubenimis troškinių, vandens ąsočiais ir mažais duonos kepaliukais.
Gydytojai – kai kurie lotynai (katalikai), kai kurie vietiniai arabai – atlieka apžiūras, dezinfekuoja ir aptvarsto žaizdas, skiria vaistažoles, nurodo dietas.
Kapelionai siūlo piligrimams maldas ir paguodą, koplyčioje vyksta šv. Mišios.
Svarbiausia, šv. Jono ligoninė griežtai laikosi svarbaus Gerardo ir Raymundo principo: jokios ligonių diskriminacijos dėl religijos.
Fatimidų kalifas (Jeruzalės valdovas), kuris iš pradžių leido įkurti prieglaudą piligrimams ir ligoniams, reikalavo, kad šv. Jono ordino ligoninės broliai rūpintųsi visų tikėjimų ligoniais, ir šis visapusiškumas liko Ordino identiteto dalimi.

Europą pasiekusios ataskaitos apie šv. Jono brolijos veiklą Jeruzalėje padarė įspūdį net aukščiausiems bažnyčios vadovams.
Popiežius Inocentas II su akivaizdžiu susižavėjimu rašė apie tai, kaip Jeruzalės ligoninėje „vargšai ir nelaimingi žmonės yra slaugomi, ligoniams teikiama tūkstančiai įvairių labdaros ir gydymo paslaugų“, o piligrimai, kurie nukentėjo nuo daugybės pavojų, joje „atsigauna“.
Už šių šiltų žodžių slypi nesuskaičiuojama daugybė mažų žmogiškųjų dramų, kurios kasdien vykdavo šv. Jono ligoninėje:
- Jaunas anglų piligrimas, išsekęs po kelių savaičių jūroje dėl dizenterijos, yra prižiūrimas brolio, kuris nesupranta jo kalbos, bet dalijasi savo tikėjimu.
- Vietinis musulmonų darbininkas, kurio koja buvo sulaužyta per nelaimingą atsitikimą, guli lovoje vos už kelių žingsnių ir gauna atidžią ir kruopščią medicininę priežiūrą.
- Našlė piligrimė armėnė, keliavusi viena į šventąją žemę, kad įvykdytų savo šeimos priesaiką pasimelsti Kristaus gimimo vietoje, pradėjo stipriai karščiuoti, o ordino brolis iš gretimo namo atnešė jai šilto sultinio ir sėdėjo prie jos lovos visą naktį.
Raymondas galbūt nežinojo visų šių dramatiškų istorijų, tačiau jo nustatytos taisyklės jas padarė įmanomomis.
Baltas kryžius ant raudono fono: ženklas, matomas iš tolo
Bėgant metams vis daugiau jaunų Europos bajorų atvykdavo ir prašydavo priimti juos į šv. Jono ordiną. Jie buvo girdėję apie jo brolių drąsą mūšiuose ir šlovę tarp piligrimų.
Kai naujas riteris brolis būdavo priimamas, vykdavo paprasta, bet įspūdinga ceremonija.
Stojantis į ordiną atsiklaupdavo koplyčioje priešais altorių. Ant jo pečių būdavo uždedamas apsiaustas su kruopščiai išsiūtu baltu kryžiumi.
Baltas kryžius ant raudono audinio tapo žinomas visame pasaulyje kaip šv. Jono (vėliau Hospitaljerų Maltos ordino) ordino simbolis.
Žmonės šį kryžių dažnai laiko mūšio emblema.
Tačiau ordino Didžiajam Magistrui Raymondui du Puy jis reiškė žymiai daugiau.

Jis naujiems riteriams sakydavo maždaug taip:
„Šis kryžius, kurį nešiojate, nėra papuošalas. Tai pažadas. Kai žmonės jį mato, jie galvoja ne tik apie pilis ir kardus, bet ir apie lovas bei tvarsčius. Jei jūs žengiate į mūšį su šiuo ženklu, turite būti pasirengę stovėti taip pat prie ligonio lovos su šiuo ženklu.“
Kryžius reiškė: tu niekada nesi tik karys. Tu visada esi ir tarnas.
Kai šv. Jono ordinas tapo vis labiau matomas, jam reikėjo simbolio, kurį atpažintų ir draugai, ir priešai.
Raymundo du Puy vadovaujama bendruomenė galutinai priėmė raudoną vėliavą su baltu kryžiumi – ženklą, kuris iki šiol yra šv. Jono (dabar – Karinio Hospitaljerų Maltos ordino) emblema.
Aštuoni balto kryžiaus kampai vėliau buvo susieti su Palaiminimais, bet jau XII a. aštuoniakampis ordino kryžius buvo suprantamas kaip Kristaus ir šv. Jono ordino ypatingo pašaukimo ženklas: drąsa mūšyje ir labdara ligoninėje.
1130 m. pradžioje popiežius Inocentas II suteikė ordinui teisę nešti vėliavą su šiuo kryžiumi į mūšį, taip pripažindamas jo atsirandantį karinį vaidmenį.
Šis popiežiaus pritarimas ne tik padidino prestižą, bet ir viešai susiejo ordino karines funkcijas su jo religine ir labdaringa tapatybe.
Raymondas ordino simbolį nenuilstamai aiškindavo visiems naujai atvykusiems riteriams.
Kai iš Europos atvykdavo nauji riteriai broliai – bajorai, įpratę matyti kryžius ant skydų tik kaip krikščioniško karo ženklus, – Didysis Magistras jiems atkakliai aiškino, kad šis aštuoniakampis baltas kryžius turi kitą prasmę.
Jis reiškė:
- Jūs esate prisiekę krikščionių gynėjai, o ne plėšikai.
- Jūs kovojate, kad būtų prižiūrimi ligoniai, o ne tam, kad išsikovotumėte valdžią.
- Jūs priklausote bendruomenei, kurioje neturtingiausias tarnaujantis brolis yra toks pat šio kryžiaus nešėjas kaip ir jūs.

Galime įsivaizduoti paprastą akimirką: jaunas bajoras klūpi koplyčioje, o ant jo tamsaus apsiausto siuvamas baltas kryžius.
Raymondas jam primena apie jo misiją, naudodamas žodžius, kuriuos vėliau išsaugojo kronikų rašytojai: „Tu turi mylėti, gerbti ir saugoti teisingumą; gražiai elgtis su engiamaisiais, jiems padėti ir juos ginti.“
Apsiaustas tapo ne tik šarvais, bet ir gailestingumo uniforma.
Betgibelina: tvirtovė ir lauko ligoninė
Dramatiškas Raymundo du Puy vadovaujamo šv. Jono ordino transformacijos išbandymas įvyko 1135–1136 metais.
Norėdamas sutramdyti Askalono plėšikus, Jeruzalės karalius Fulkas pastatė tvirtovių grandinę, įskaitant naują tvirtovę Betgibeline (Bayt Jibrin), esančią svarbiame kelyje tarp Askalono ir Hebrono.
Ši vieta buvo pasirinkta dėl savo strateginės padėties: iš jos bokštų buvo galima pamatyti artėjančius priešus ir greitai sureaguoti.

Per metus nuo jos pastatymo Fulkas padarė kažką nepaprasto: jis visą pilį su jos žemėmis ir priklausomybėmis atidavė šv. Jono ordinui.
Raymondas sutiko tai ne kaip išdavystę ligoninei, bet kaip būdą ją apsaugoti.
Jo vadovaujama Betgibelina tapo:
- Riterių brolijos įgulos vieta, kurios kariai patruliavo pasienyje ir reagavo į reidus.
- Prieglobsčiu valstiečiams ir naujakuriams antpuolių metu.
- Kaimo ligonine, kur sužeisti kariai ir sergantys kaimiečiai galėjo gauti pagalbą be pavojingos ir ilgos kelionės į Jeruzalę.
Betgibelina buvo pirmoji iš daugelio tokių pilių, kurias galiausiai užėmė šv. Jono ordinas, įskaitant galingą Krak des Chevaliers.
Raymundo vadovavimo laikotarpiu tai nebuvo nukrypimas nuo ordino steigimo misijos, bet konkretus būdas „ginti engiamuosius“, kad Jeruzalės ligoninės durys galėtų likti atviros.
Raymondo du Puy mirtis ir ilgas kelias link naujų imperijų
Didysis Magistras Raymondas du Puy mirė maždaug 1160 m., po maždaug trisdešimties metų vadovavimo ordinui. Iki to laiko jis šv. Jono ordiną buvo pavertęs visai naujo tipo religine institucija.
Šv. Jono ordinas turėjo:
Rašytines taisykles, įpareigojančias jos narius gyventi skurde, skaistybėje, paklusnume ir tarnauti „mūsų valdovams – ligoniams ir vargšams“.
Vidinę struktūrą, kuri pripažino skirtingus kapelionų, riterių ir tarnaujančių brolių pašaukimus, tačiau juos laikė viena dvasine šeima.
Pradėjo laikyti strategines pilis ne kaip privačias valdų dalis, bet kaip priemones, skirtas apsaugoti piligrimus, naujakurius ir ligoninės darbą.
Patvirtino simbolį – baltą kryžių ant raudono fono – kuris siejo drąsą mūšio lauke su užuojauta prie ligonio lovos taip, kaip tai buvo suprantama visai krikščioniškajai visuomenei.

Po Raymundo du Puy mirties situacija Artimuosiuose Rytuose tapo sunkesnė:
- 1187 m. sultonas Saladinas, Egipto kariuomenės vadas, užėmė Jeruzalę; ten buvusi didžiulė šv. Jono ligoninė buvo prarasta.
- 1291 m. žlugo paskutinės tvirtovės Šventojoje Žemėje, ir šv. Jono ordinas galiausiai persikėlė į Rodą, o vėliau – į Maltą.
- XV ir XVI a. šv. Jono ordinas susidūrė su naujomis musulmonų jėgomis –mamelukais, o vėliau ir kylančia Osmanų imperija, kurios kulminacija buvo Rodo salos (1480, 1522) ir Maltos (1565) apgultys.
Tačiau visur, kur jie bebūtų – Rodo saloje, Maltoje, Viduržemio jūros pakrantėse ir galiausiai visuose žemynuose – šv. Jono riteriai kūrė:
- Ligonines ir ambulatorijas vargšams, ligoniams ir piligrimams.
- Tvirtoves ir laivynus, kad apsaugotų pažeidžiamus žmones nuo piratų, įsibrovėlių, o vėliau – nuo karo ir nelaimių.
Raymondo du Puy palikimas
Tam tikra prasme Palaimintasis Raymondas du Puy niekada nepaliko Jeruzalės. Nuostabi ligoninė prie Šventojo kapo seniai išnyko, bet jo nustatytas modelis – kryžius ant apsiausto, veikiančios nustatytos taisyklės, vargstantieji ir ligoniai – dėmesio centre – išlieka matomas visur, kur šiandien yra Suverenus Maltos ordinas.

Palaimintasis Raymondas du Puy nėra prisimenamas dėl įspūdingų stebuklų ar mistinių vizijų.
Jo šventumas yra tylus, tačiau nepaprastai veiksmingas: jis leido tūkstančiams nežinomų ordino brolių ir savanorių per devynis šimtmečius gyventi pagal tą pačią pagrindinę tiesą, kurią jis įkūnijo tose senosiose Jeruzalės salėse:
- Kad mylėti Kristų reiškia mylėti vargšus;
- Kad ginti tikėjimą reiškia padėti vargstantiesiems ir ligoniams;
- Kad didžiausia riterio garbė yra ne jo kariniai nuopelnai, bet ligonis, kurio ranką jis laiko jam mirštant.













