
Šventojo Jono hospitalierių religinė bendruomenė Šventojoje Žemėje buvo įkurta 1048 m. Keli Amalfio jūrinės respublikos pirkliai iš Egipto kalifo gavo leidimą Jeruzalėje pastatyti Šventojo Jono Krikštytojo vardu pavadintą bažnyčią, vienuolyną ir ligoninę, kad padėtų piligrimams.
Vadovaujant palaimintajam Fra’ Gerardui, steigėjui ir pirmajam Magistrui, religinė bendruomenė tapo pasauliečių vienuolių ordinu. 1113 m. vasario 15 d. bule popiežius Paschalis II pripažino Šventojo Jono Ordiną, suteikdamas jam Bažnyčios globą ir teisę laisvai rinkti savo vyresniuosius, nesikišant kitoms pasaulietinėms ar religinėms institucijoms.
Palaimintojo Fra’ Gerard’o įpėdinis Magistro pareigose buvo palaimintasis Fra’ Raymond du Puy, kuris 1145-1153 m. parašė pirmąją Ordino nariams skirtus įstatus. Visi broliai buvo vienuoliai, saistomi trijų vienuolinių įžadų – neturto, skaistybės ir klusnumo, ir atsidavę padėti vargšams bei ligoniams.
Jeruzalės karalystės konstitucija įpareigojo Ordiną imtis ligonių ir piligrimų gynybos, saugoti medicinos centrus ir pagrindinius kelius. Tuomet tikėjimo gynimas buvo įtrauktas į ligoninės misiją, o Ordinas kaip savo ženklą priėmė aštuonbriaunį kryžių, kuris ir šiandien yra jo simbolis.
1291 Kipras

Po Šventojo Jono iš Akros žlugimo ir Šventosios Žemės praradimo 1291 m. Šventojo Jono Ordinas perkėlė savo būstinę ir ligoninę į Limasolį Kipro saloje, kur jau veikė nuo 1210 m., gavęs svarbių nekilnojamojo turto objektų, privilegijų ir prekybos teisių.
Čia, ištikimas savo misijai, Ordinas toliau statė naujas ligonines, o strateginė salos padėtis paskatino jį sukurti jūrų laivyną, kad apsaugotų į Šventąją Žemę keliaujančius piligrimus.
Riteriaii ir toliau atvykdavo iš visos Europos, o Ordinas įgijo daugiau valdų Viduržemio jūros pakrantėje, įskaitant svarbų Famagustos uostą, Nikosijos miestą ir daugybę komtūrijų.
Didėjantis Kipro nestabilumas ribojo hospitalierių plėtrą, todėl jie žvelgė į Rodo salą kaip tinkamesnę Švento Jono Ordinui įsikurti.
1310 Rodo sala

Vadovaujami Didžiojo Magistro Fra’ Foulques de Villaret, 1307 m. Šventojo Jono Ordino riteriai išsilaipino Rodo saloje. Po salos užėmimo, 1310 m. jie ten perkėlė savo būstinę.
Tuo metu krikščionybės gynybai reikėjo karinių jūrų pajėgų, todėl Ordinas su savo galingu laivynu buvo aktyvus rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir dalyvavo daugelyje garsių mūšių.
Ordinas turėjo visuotinai pripažintą teisą išlaikyti ir dislokuoti ginkluotąsias pajėgas bei skirti ambasadorius.
Nuo XIV a. pradžios į Rodą atvykę Europos diduomenės riteriai buvo skirstomi pagal kalbas. Iš pradžių buvo septynios kalbos (Langues): Provanso, Overnės, Prancūzijos, Italijos, Aragono (Navaros), Anglijos (su Škotija ir Airija) ir Vokietijos, o 1462 m. prie jų buvo pridėta aštuntoji Kastilijos ir Portugalijos kalba. Kiekvienas Langue turėjo savo vienuolyną arba didįjį vienuolyną, bajoriją ir komtūriją.
Ordiną valdė Didysis Magistras (Rodo princas) ir Taryba, jis pats kaldino pinigus ir palaikė diplomatinius santykius su kitomis tautomis. Didžiosios Ordino pareigos buvo skiriamos įvairių languų atstovams. Ordino būstinę – vienuolyną – užėmė įvairių tautybių tikintieji.
1523 m., po šešis mėnesius trukusios apgulties ir įnirtingų kovų su sultono Solimano Didingojo laivynu ir kariuomene, riteriai buvo priversti pasiduoti ir su karinėmis garbėmis paliko Rodą.
1530 Malta

Keletą metų Ordinas neturėjo savo teritorijos, kol 1530 m. Didysis Magistras Fra’ Philippe de Villiers de l’Isle Adam užėmė Maltos salą, kurią Ordinui suteikė imperatorius Karolis V, pritarus popiežiui Klemensui VII. Buvo nustatyta, kad Ordinas išliks neutralus bet kokiame krikščioniškų tautų kare.
1565 m. Ordino riteriai, vadovaujami Didžiojo Magistro Fra’ Jean de la Vallette, didvyriškai gynė salą nuo osmanų per Didžiąją Maltos apgultį. Ši jų pergalė sustabdė osmanų imperijos ekspansionistinius tikslus žemyne ir buvo švenčiama visoje Europoje.
Kitais metais Maltos saloje buvo pastatytas įtvirtintas miestas ir uostas Valeta, pavadintas Didžiojo Magistro įkūrėjo vardu. Riteriai pertvarkė Maltą, įgyvendindami didelius miesto statybos projektus, statydami rūmus ir bažnyčias, taip pat įspūdingus gynybinius bastionus ir sodus. Suklestėjo architektūra ir meno mecenatystė.
Saloje buvo pastatyta nauja didelė ligoninė, laikoma viena iš geriausiai organizuotų pasaulyje, įkurta anatomijos studijų mokykla, vėliau – medicinos fakultetas. Ordinas taip pat atliko svarbų vaidmenį plėtojant oftalmologiją ir farmakologiją.
Be šios veiklos, šimtmečius Maltos Ordino laivynas dalyvavo svarbiausiuose manevruose Viduržemio jūroje prieš Osmanų laivyną ir Šiaurės Afrikos piratus.
1571 m. Lepanto mūšis

Ordino laivynas, kuriam vadovavo admirolas Fra’ Pietro Giustinani, prisijungė prie popiežiaus Pijaus V įsteigtos Šventosios lygos, kad užkirstų kelią Osmanų imperijai. 1571 m. spalio 7 d. jis prisidėjo prie krikščionių laivyno pergalės Lepanto mūšyje, kuris tapo lūžio tašku osmanų ekspansijai Europoje.
XVII ir XVIII a. nė viena valstybė, turėjusi politinių, karinių ar komercinių interesų Viduržemio jūros regione, negalėjo išvengti reikalų su Maltą valdžiusiu Ordinu. Maltos Ordino jūrų mokykla buvo garsi ir parengė daugybę prancūzų ir kitų Europos jūrų karininkų.
1798 Sunkūs metai

Dėl strategiškai patogios padėties Napoleonas Bonapartas 1798 m. Egipto kampanijos metu užėmė Maltos salą. Riteriai buvo priversti palikti salą, nes Ordino kodeksas draudė jiems kovoti su krikščioniškomis valstybėmis. Amjeno sutartis, pasirašyta1802 m., patvirtinanti Ordino suverenias teises į Maltos salą, neteko savo reikšmės.
1799 m. Sankt Peterburgas

Rusija tada padėjo Šventojo Jono Ordiną vienu iš sunkiausių jo veiklos laikotarpių laikotarpių. Nors ir nebūdamas katalikas ir neturėdamas teisės užimti Ordino vadovo pareigas, caras Pavelas I tapo Didžiuoju Magistru ir apsaugojo Ordino tęstinumą vienu dramatiškiausių istorinių ir politinių momentų per visą jo gyvavimo laikotarpį.
1801 m. mirus Pauliui I, jo sūnus Aleksandras nepretendavo į Didžiojo Magistro postą, kurį 1803 m. užėmė italas Giovanni Battista Tommasi.
1834 Roma

Iš pradžių įsteigęs būstinę Mesinoje, vėliau Katanijoje ir Ferraroje, 1834 m. Ordinas galiausiai įsikūrė Romoje, tuometinėje Popiežiškojoje valstybėje. Atsikratę pasaulietinės valdžios ir visų karinių įsipareigojimų, vėlesni Didieji Magistrai galėjo sutelkti dėmesį į pirminę Ordino misiją – pagalbą vargšams ir ligoniams.
XIX irXX a. Ordinas atnaujino savo įstatus, konstitucinę chartiją ir kodeksą. Maltos salos praradimas taip pat reiškė senovinio vidinio suskirstymo į kalbas pabaigą. Dėl to įvykęs Ordino reorganizavimas sutapo su nacionalinių asociacijų įkūrimu. Pirmoji 1859 m. buvo įkurta Vokietijos Maltos Ordino asociacija, 1875 m. – Didžiosios Britanijos, o 1877 m. – Italijos asociacija.
XX ir XXI amžiai

XIX a. antrojoje pusėje Ordino pirminė misija – medicininė ir socialinė pagalba – vėl tapo pagrindine, o praėjusiame amžiuje ji dar labiau sustiprėjo dėl Didžiųjų prioratų ir nacionalinių asociacijų veiklos daugelyje pasaulio šalių.
Didelio masto hospitaliterijos ir labdaros darbai buvo vykdomi per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus vadovaujant Didžiajam Magistrui Fra’ Ludovico Chigi Albani della Rovere (1931-1951 m.).
Vadovaujant Didiesiems Magistrams Fra’ Angelo de Mojana iš Kiolno (1962-1988 m.) ir Fra’ Andrew Bertie (1988-2008 m.), Ordino veikla plėtėsi, kol pasiekė tolimiausius pasaulio regionus.











