2024-08-30

Filermo Marija

Filermo Dievo Motinos ikona           

Filermo Dievo Motinos ikona yra švenčiausias atvaizdas, kurį Maltos Ordino riteriai jau daugelį amžių yra ypatingai gerbia. Tai senovinio Šventojo Jono Hospitalierių ordino marijiškojo dvasingumo simbolis.

Tačiau Filermo Dievo Motina taip pat galėtų būti verta keliautojų globėjos vardo, jokiu būdu nenorėdama sumenkinti oficialaus šio titulo turėtojo – šventojo Kristoforo. Nedaug religinių paveikslų keliavo taip daug ir taip drąsiai kaip šis nedidelis, bet vertingas portretas.

VISKAS, KAS SU JA SUSIJĘ, BYLOJA APIE PILIGRIMYSTĘ

Norint pasigrožėti šiuo veidu, išlaisvinančiu giliai šventą jausmą, tenka nemažai keliauti – įveikti ilgą kelią iki Juodkalnijos nacionalinio meno muziejaus Cetinjėje, kur šis paveikslas saugomas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir kai XX a. pabaigoje ikona vėl pasirodė, ji buvo sutikta kaip labai mylima motina, apie kurią daugelį metų nieko negirdėjai ir kuri staiga pasirodo, kai visos viltys ją pamatyti buvo jau prarastos.

IKONOS ISTORIJA 

Pirmasis pasakojimas, pateiktas Pilnutiniame rusų šventųjų kalendoriuje ir trumpos stebuklingos žinios apie Dievo Motiną, nepalieka vietos abejonėms: „Pasak tradicijos, Filermo Marijos ikoną nutapė šventasis Lukas ir pašventino su Dievo Motinos palaiminimu.

Maždaug 46-aisiais metais ji buvo nuvežta į Antiochiją, šventojo Luko gimtinę, o paskui į Jeruzalę. Artėjant 430 metams, ikona buvo pervežta į Blacherno bažnyčią Konstantinopolyje. 626 m. ji išgelbėjo Konstantinopolį nuo persų, 1204 m. ją paėmė krikščionių kariuomenė, perkėlė į Palestiną, o iš ten – į Maltos salą“.

Kitame aprašyme, pateiktame XVII a. datuojamame tekste, taip pat minimas tas pats spėjamas tapytojas: „Sakoma, kad ikoną nutapė evangelistas Lukas“. Toliau pateikiamos ne tokios tikslios istorinės nuorodos. Ikona, kaip rašoma, į Rodą iš Jeruzalės esą buvo atgabenta, „kai salą dar valdė Rytų imperatoriai“. Laikas nėra toks tikras, nes, išskyrus persų (620 m.) ir arabų (633-665 m.) įsiveržimus, Rodą bent jau nominaliai valdė Rytų imperatoriai, kol 1306 m. salą užėmė Maltos ordino hospitaljeriai.

Trečioji versija pateikta 1497 m. Hospitalierių ordino magistrato bulėje. Joje teigiama, kad pagal vietinę tradiciją ikona į Rodą esą atkeliavo per stebuklą: ji buvo rasta jūroje, imperatoriaus Leono Eretiko (717-741 m.) laikais.

ILGA PILIGRIMINĖ KELIONĖ

Vėlesnė informacija rodo, kad ikona 1306-1310 m. buvo saugoma Rodo salos Fileremo kalne. Net ir šioje mažoje Viduržemio jūros saloje piligrimystės norint ją pamatyti buvo nuolatinės. Kaip 1594 m. rašė tekstų apie ordino šventuosius ir palaimintuosius autorius Giacomo Bosio, „išryškintas pamaldusis paveikslas“ buvo perkeliamas kaskart iškilus pavojui: tokio perkėlimo pavyzdys pasitaikė, kai 1480 m. turkų kariuomenė ketino apgulti Rodo salą. Tuomet, praleidusi laiką Šv. Kotrynos bažnyčioje, ikona grįždavo į kalną, įveikdama maždaug 10 mylių kelią.

Iš Rodo į Maltą

1522-1523 m. įsiveržus sultono Suleimano kariuomenei, Rodo salą riteriai prarado. Ištremtam Didžiajam Magistrui Fra’ Philipe’ui Villiers de l’Isle Adamui buvo leista pasiimti su savimi labiausiai gerbiamas Ordino relikvijas: dešinę šventojo Jono Krikštytojo ranką, autentiško kryžiaus fragmentą ir, žinoma, Filermo Dievo Motinos ikoną, kuri į šią naują piligriminę kelionę leidosi lydima vėliavos su užrašu: „Afflictis tu spes unica rebus“,„Tu esi vienintelė viltis visuose varguose“.

Šios kelionės atnešė ikoną į Italiją. Pirmiausia į Mesiną, paskui į Neapolį, kur ji buvo nešamas procesijoje per 1523 m. marą. Paskui atėjo eilė Čivitavekijai ir Viterbui, kur ikona trejus metus, nuo 1524 iki 1527 m., išbuvo Šventųjų Faustino ir Giovitos bažnyčioje, kurioje saugomas riterių dovanotas Mergelės paveikslas, iki šiol garbinamas Konstantinopolio Madonos vardu.

Tačiau tai jokiu būdu nebuvo kelionės pabaiga. Pabuvojusi Nicoje ir Villefranche, 1530 m. ikona buvo nugabenta į Maltą, kur buvo patalpinta San Lorenzo bažnyčioje Birgu mieste, „pergalingame mieste“ netoli Šventojo Angelo forto.

Taip pat yra dar viena legenda, kurią taip pat papasakojo Giacomo Bosio. Per 1565 m. didžiąją apgultį, kuri baigėsi riterių pergale, „ant stebuklingosios Filermo Dievo Motinos ikonos buvo pastebėtas baltas balandis; jis ten išbuvo kelias valandas; taip žmonėms buvo duotas ženklas, kad jie netrukus bus išvaduoti iš apgulties“.

Po trumpo buvimo Valetos Dievo Motinos Nugalėtojos bažnyčioje (1571-1578 m.) ikona buvo patalpinta Maltos sostinės Šv Jono katedroje.. Čia ji išbuvo daugiau kaip du šimtmečius, papuošta brangenybėmis. Tačiau tai nebuvo šios nuostabios ikonos paskutinė kelionė.

Iš Maltos į Sankt Peterburgą

1798 m. generolas Napoleonas užėmė Maltos salą. Jis privertė Maltos ordino riterius palikti salą ir įsakė iš visų bažnyčių ir rūmų atimti viską, kas vertinga, įskaitant turtingus Filermo Dievo Motinos papuošalus.

Tačiau ikoną kartu su kitais dviem relikvijoriais išgelbėjo Didysis Magistras Fra’ Ferdinandas von Hompeschas. Tuomet ji atkeliavo į Triestą, kur išbuvo apie metus.

1799 m. per Balì Giulio Litta ji buvo perduota naujam ordino Didžiajam Magistrui carui Pavlui I. Ji buvo priimta į Gačiną, netoli Sankt Peterburgo, ir caro įsakymu uždengta riza – ikonoms būdinga metaline danga, pagaminta vien iš aukso ir papuošta brangakmeniais: matomas liko tik jos veidas.

Ikonos piligriminės kelionės tęsėsi toliau. Iš Gàtčinos ikona buvo nugabenta į Sankt Peterburgo imperatoriškuosius Žiemos rūmus, kur išbuvo iki 1917 m. Iš čia  ji reguliariai kelioms dienoms buvo gabenama į Gàtčiną, į iškilmes ir ceremonijas.

Iš Rusijos į Jugoslaviją

Prasidėjus bolševikų revoliucijai, 1917 m. ikona kartu su kitomis relikvijomis atkeliavo į Maskvos Kremlių. Paskui ji grįžo į Gàtčiną. Ten ji ilgai neužsibuvo – iš pradžių keliavo į Revalį Estijoje, o paskui į Kopenhagą, kur buvo perduota Marijai Fiodorovnai, caro motinai, prisiglaudusiai Danijoje, kuri 1928 m., prieš pat mirtį, ją patikėjo savo dukterims.

Jos perdavė ikoną už Rusijos ribų esančios Rusijos stačiatikių bažnyčios vyskupų sinodui. Vyskupai ją pirmiausia laikė Berlyne, o paskui perdavė Jugoslavijos karaliui Aleksandrui I, kuris ją nuvežė į Belgradą, į Dedinje karališkuosius rūmus. Per 1941 m. vokiečių bombardavimus ikona turėjo paslaptingai dingo iš šios vietos.

Maltos ordinas pradėjo ikonos paieškas. 1942 m. Didysis Magistras Fra’ Ludovico Chigi Albani gavo pranešimą, kad ikona galbūt yra Ostrogo vienuolyne Juodkalnijoje. Tačiau Italijos gubernatoriaus Pirzio Biroli įsakymu atliktas specialus patikrinimas davė neigiamą rezultatą, portretas veikiausiai buvo paslėptas kitur.

IKONOS REPRODUKCIJOS

Italijai okupavus Rodą, vyriausybė Romoje paprašė Rusijos grąžinti ikoną, kad būtų atkurtas senovinis garbinimas ant Fileremo kalno. Tačiau Maskvai nepavyko rasti originalo ir 1925 m. ji atsiuntė kopiją, tikriausiai užsakytą caro Nikolajaus I apie 1852 metus.

Ikona buvo priimta į atstatytą Fileremo kalno šventovę, patikėtą Asyžiaus pranciškonų vienuoliams. Kita ikonos kopija, 1931 m. italų dailininko Carlo Cane sukurta pagal rusišką kopiją, įdėta į rėmelį su užrašu „Ave Maria“, pateko į Šv.Jono katedrą Rodo saloje. Tačiau ir šioms kopijoms, kaip ir originalui, vėl buvo lemta keliauti. Vėliau „itališkoji“ kopija buvo perkelta į kapitulos namus ant Fileremo kalno, kur ją galima rasti ir šiandien. Tačiau 1948 m. Rodo salą prijungus prie Graikijos, „rusiškoji“ versija buvo pervežta į Asyžiaus (Italija) Santa Maria degli Angeli baziliką. Čia rugsėjo pradžioje ordino nariai paprastai ją aplanko savo piligriminėje kelionėje.

IKONOS ATRADIMAS IŠ NAUJO

Tačiau kas nutiko originalui? Jis buvo surastas italų mokslininkės Giovannellos Bertės Ferraris di Celle primygtinai reikalaujant. Ji 1988 m. parašė knygą apie ikoną, tačiau tuo jos susidomėjimas nesibaigė: ji tęsė paieškas.

Religinėje ir vienuoliškoje aplinkoje, ypač stačiatikių Bažnyčios, ji girdėjo gandus, kad pagrindinėd Maltos Ordino relikvijos ir ikona nebuvo sunaikinti, o yra viename vienuolyne tuometinės Jugoslavijos pietuose.

Parašiusi daugybę laiškų ir toliau primygtinai reikalaudama, mokslininkė pagaliau gavo Belgrado metropolito atsakymą: taip, ikona yra Cetinje, Juodkalnijoje!

Ir štai 1997 m. gegužę atkakli tyrinėtoja baigė savo darbą: „Mane sujaudino galimybė pagarbinti šią šventąją ikoną“.

Po kelerių metų, 2004 m. kovo 12-15 d., Maltos Ordino Didysis Magistras Fra’ Andrew Bertie vadovavo piligrimystei prie ikonos. Sekamas ordino delegacijos, jis pamaldžiai pagerbė ir kitas dvi šventas Ordino relikvijas: autentišką kryžių ir šventojo Jono Krikštytojo ranką, saugomus stačiatikių gimimo vienuolyne.

Filermo Dievo Motinos ikona, turinti nepaprastą istoriją, ir šiandien tebėra Maltos Ordino dvasingumo simbolis ir jo istorijos emblema.

Maltos Ordino nariai – kaip ir jų pirmtakai per šimtmečius – toliau meldžiasi, šaukiasi jos kaip savo globėjos ir kreipiasi į ją sunkiausiomis akimirkomis. Rugsėjo 8 d. visame pasaulyje jie švenčia šios įkonos šventę.

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai