Masinės žudynės Ruandoje prasidėjo tada, kai 1994 m. balandžio 6 d. naktį virš Kigalio oro uosto buvo numuštas lėktuvas, kuriuo skrido Ruandos prezidentas Juvénal Habyarimana (hutu tautybės atstovas). Žuvo visi lėktuve buvę žmonės.
Per kelias valandas hutu ekstremistai apkaltino Ruandos patriotų frontą (RPF) ir pradėjo kruopščiai iš anksto suplanuotą masinių tutsi taubybės žudynių kampaniją. Vardiniai aukų sąrašai jau buvo paruošti. Ginklai – mačetės, granatos ir šaunamieji ginklai – buvo iš anksto išdalinti vietos gaujoms.

Virš Kigalio oro uosto buvo numuštas lėktuvas, kuriuo skrido Ruandos prezidentas Juvénal Habyarimana
Genocido Radijas
Jei paklaustumėte 1994 išgyvenusiųjų, koks garsas jiems labiausiai primena tuos 100 dienų, daugelis atsakytų, kad tai ne šūviai ir ne riksmai. Tai radijo traškesys.
„Radio Télévision Libre des Mille Collines” (RTLM), vėliau pramintas tiesiog „Genocido radiju”, buvo vienas iš pagrindinių mirties instrumentų. Stotis pradėjo savo darbą 1993 m. liepos mėnesį.
Diktoriai grojo populiarią afrikinę muziką, juokavo, kalbėjo lengvai ir draugiškai. Tarp dainų – linksmu, buitišku balsu – ragino klausytojus „baigti darbą” ir išvalyti šalį nuo tutsių, kuriuos jie vadino inyenzi – tarakonais.
„Tarakonai turi būti sunaikinti,” – skambėjo iš radijo imtuvų. „Jie nėra žmonės. Jie – kenkėjai.”

Prasidėjus genocidui, RTLM tapo tikru operatyviniu štabu. Diktoriai realiuoju laiku skelbė pasislėpusių žmonių vardus, adresus, automobilių numerius. Jie ragino klausytojus blokuoti kelius ir nepraleisti nė vieno. Jie kalbėjo apie masines žudynes kaip teisėtą hutu savigyną – tarsi tai būtų ne žmogžudystė, o kenkėjų naikinimas.
Vėliau mokslininkai padarė šiurpią išvadą: žudikai dažnai vienoje rankoje laikydavo mačetę, o kitoje – tranzistorinį radiją.
Žodžiai žudė taip pat efektyviai kaip ginklai.
Tačiau tarp hutų atsirado ir žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, gelbėdami ir slėpdami tutsius savo namuose..
Vienas iš labiausiai žinomų buvo Paulas Rusesabagina buvo „Hôtel des Mille Collines“ viešbučio Kigalyje, prabangaus viešbučio, tapusio prieglobsčiu 1 268 hutu ir tutsi civiliams, bėgantiems nuo „Interahamwe“, direktorius.
Pats būdamas hutu ir vedęs tutsi moterį, jis pasinaudojo savo ryšiais, diplomatija ir pinigais, kad nuolat papirktų vietos hutų smogikų vadus ir karinius pareigūnus, siekdamas atitolinti viešbučio puolimą.
Kai viešbutį apsupo šimtai ginkluotų milicijos narių, jis paėmė telefoną ir skambino kiekvienam aukšto rango pareigūnui, kurį galėjo pasiekti, kol pasiekė to, kad puolimas buvo atšauktas.
Jis vėliau tapo pagrindiniu herojumi populiaraus filmo „Hotel Rwanda”, Filmas buvo nominuotas daugeliui apdovanojimų, įskaitant „Oskaro“ nominacijas už geriausią vyro vaidmenį (Cheadle), geriausią moters antraeilį vaidmenį (Okonedo) ir geriausią originalų scenarijų.

„Hôtel des Mille Collines“ viešbučio Kigalyje direktorius Paul Rusesabagina
Kodėl įvyko genocidas?
Norint suprasti, kodėl įvyko genocidas, pirmiausia reikia suprasti Ruandos kolonijinę istoriją. Prieš Europos kolonizaciją Ruandoje egzistavo etniniai skirtumai tarp hutu, tutsi ir twa, tačiau jie buvo palyginti neapibrėžti – dažnai grindžiami turtu ir socialine padėtimi, o ne fiksuotomis rasinėmis kategorijomis. Tai dramatiškai pasikeitė Belgijos kolonijinės valdžios laikotarpiu.

1930-aisiais Belgijos valdžia įvedė privalomas asmens tapatybės korteles (žinomas kaip ubwoko), kurios griežtai klasifikavo kiekvieną ruandietį kaip hutu, tutsi arba twa, remiantis pseudomokslinėmis rasinėmis teorijomis.
Belgai palankiai žiūrėjo į tutsi mažumą – kuri, jų manymu, fiziškai priminė europiečius – suteikdami jai pirmenybę gauti išsilavinimą, užimti administracines pareigas ir pasinaudoti ekonominėmis galimybėmis.
Ši sąmoninga „skaldyk ir valdyk“ politika įtvirtino gilų susipriešinimą tarp hutu daugumos, kuris per dešimtmečius išaugo į katastrofišką smurtą.
Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai (ICTR) vėliau oficialiai pripažino, kad etninių grupių klasifikavimas kaip atskirų buvo kolonijinė konstrukcija“ .
Kai 1962 m. Ruanda tapo nepriklausoma, valdžia visiškai perėjo į hutu daugumos rankas, kuri pradėjo plačiai diskriminuoti tutsi, atimdama iš jų galimybę siekti karjeros ir įvedė švietimo kvotas. Per ateinančius dešimtmečius įsigalėjo žiauri ideologija, vadinama „Hutu Power“, vaizduojanti tutsi kaip svetimus įsibrovėlius, nenusipelniusius Ruandos pilietybės.

Adeline istorija
Adeline buvo devyniolikos, kai prasidėjo genocidas. Jos šeima – tėvai, trys seserys ir du broliai – buvo nužudyti Gitaramoje balandžio 14-ąją. Per kelias dienas ji ir jos keturiolikmetė sesuo atsidūrė tranšėjoje, bandydamos pasislėpti nuo žudikų gaujos.
Balandžio 16-ąją jas atrado vietos gyventojai, prisijungę prie interahamwe – hutu milicijos. Adeline ir jos sesuo maldavo palikti jas ramybėje. Ir tada, – ji vėliau prisimins su skausmu, – jos padarė klaidą, kainavusią joms viską: „Mes naiviai tikėjome, kad situacija pagerėjo, ir išlindome iš tranšėjos.”
Jas pamatė žudikų gauja, jie juokėsi. „Aha, tai merginos. Eime jas išlaisvinti,” –
Adeline ir jos sesuo buvo nuvarytos prie kelio užkardos, kur žmonės buvo verčiami tupėti ant žemės ir žudomi mačetėmis arba masu – sunkiais mediniais kuolais.
Šalia stovėjo sunkvežimis. Jame buvo kraunami lavonai.
Adeline istorija nesibaigė ten. Bet jos sesers – taip.

Norah: „Žmogus, kurio bijojau labiausiai, tapo mano išgelbėtoju..”
Norah Bagarinka yra tutsių tautybės moteris. Ji sugebėjo išgyventi slėpdamasi daugiau nei 100 dienų. Tačiau vieną dieną ji buvo sugauta ir atvesta prie kelio užkardos.
„Kai pasiekėme kelio užkardą, pamačiau, kad jai vadovauja mano pačios sodininkas. Jie reikalavo atskirti: hutu – į vieną pusę, tutsi – į kitą. Aš pradėjau galvoti: kur man stoti? Esu ištekėjusi už hutu vyro – gal turiu teisę stovėti jo pusėje?, – prisimena Norah. – Bet kažkas išėjo iš minios i grubiai mane pastūmė: ‘Ei! Tu ne ten. Jei ir esi ištekėjusi už huto – vis tiek stok čia.’ Ir aš atsidūriau pasmerktųjų pusėje. Mačetė švilptelėjo link manęs. Aš pakėliau rankas ir maldavau: ‘Prašau, prašau, nežudyk manęs’.”
Tada prie jos priėjo sodininkas. Jis pakėlė aštrų ginklą ir kirto jai per ranką. Kraujas tryško į visas puses.
Jos motina puolė ją kelti, tačiau kitas hutu jai kirto mačete ir ji pargriuvo ant žemės.
O sodininkas atsisuko į kitus žudikus ir sušuko: „Palikite ją man. Ji buvo bloga šeimininkė, ji man mažai mokėjo. Aš pats ją pribaigsiu.!”
Norah buvo tikra, kad dabar mirs.
Bet jis nusitempė ją į krūmus. Ir vietoj mirtino smūgio pririnko lapų, aprišo jos kraujuojančią ranką ir sušnibždėjo:
„Bėk. Bėk ir gelbėkis. Atleisk man, prašau, atleisk. Tai buvo vienintelis būdas išsaugoti tavo gyvybę.”
Norah išgyveno. Jos motina – ne. Tą dieną sodininkas, kurį ji bijojo labiausiai, pasirodė esąs vienintelis žmogus, kuris ją išgelbėjo.
Tokių žmogiškumo blyksnių buvo vienetai. Daugumai baigėsi kitaip.

Žudynių ir prievartavimų mastas
Genocidas truko lygiai 100 dienų – nuo 1994 m. balandžio 7 d. iki liepos 19 d. Jo statistika atskleidžia šiuolaikinėje istorijoje neprilygstamą žudymo efektyvumą:
Nužudyta daugiau nei 800 000 žmonių – 10 000 per dieną, maždaug 7 kas minutę
Mirtingumas buvo beveik tris kartus didesnis nei žydų aukų per Holokaustą jo intensyviausiu laikotarpiu
Nuo 250 000 iki 500 000 moterų ir merginų buvo išprievartautos, daugelis jų buvo sąmoningai užkrėstos ŽIV milicijos vadais, kurie paleido AIDS sergančius pacientus, kad šie sudarytų „prievartavimo būrius“
Apie 300 000 vaikų buvo nužudyta; 95 000 liko našlaičiais. Maždaug 96 % Ruandos vaikų, kurie išgyveno, matė smurtą, 80 % neteko šeimos narių, o 91 % manė, kad mirs
Daugiau kaip 2 milijonai ruandiečių pabėgo iš šalies genocido metu arba iškart po jo. Mažiausiai 1,2 milijono žmonių rado prieglobstį rytinėje Zaire (dabar – Kongo Demokratinė Respublika), 270 000 – Burundyje, o daugiau nei 500 000 – Tanzanijoje

Genocidui buvo būdingas artimo smurto pobūdis – kaimynai žudė kaimynus, draugai žudė draugus, o kai kurie vyrai netgi nužudė savo tutsi tautybės žmonas.
Ginkluotos hutu gaujos statė kelio užtvaras, kuriose buvo tikrinami asmens tapatybės dokumentai, o tie, kurie buvo identifikuoti kaip tutsi, buvo vietoje sušaudomi, o dažnai netgi sukapojami mačetėmis.
Genocidas galiausiai baigėsi ne dėl tarptautinės intervencijos, o dėl RPF karinės pergalės, kuri iki 1994 m. liepos vidurio nuvertė genocidą vykdžiusią vyriausybę.
Tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas veikti
Tarptautinės bendruomenės reakcija buvo viena iš labiausiai nagrinėjamų moralinių nesėkmių šiuolaikinėje istorijoje. Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos – UNAMIR – Ruandoje buvo dislokuotos jau nuo 1993 m. spalio mėnesio.
Tačiau, kai prasidėjo genocidas, JT ir Belgija nusprendė IŠVESTI karius, o ne juos sustiprinti. Likusios fragmentiškos pajėgos neturėjo įgaliojimų ir negalėjo įsikišti kariniu būdu.
Tarptautinį neveiklumą lėmė trys tarpusavyje susiję veiksniai: „Somalio šešėlis“ atgrasė Jungtines Valstijas ir JT nuo dar vienos taikos operacijos Afrikoje; nė viena didžioji valstybė neturėjo Ruandoje strateginių nacionalinių interesų; o žiniasklaida iš esmės nepranešė apie žudynes kaip apie genocidą, todėl visuomenė nespaudė vyriausybes imtis veiksmų.
Prancūzija, kuri turėjo nacionalinių interesų regione, nesikišo gelbėti gyvybių ir nuo tada yra plačiai kritikuojama už aktyvų bendrininkavimą su hutu vyriausybe.
ECOM gimimas
1992 m. Maltos ordinas atliko svarbius pakeitimus, leidusius jam greičiau reaguoti į pasaulines katastrofas. „Malteser Germany“ užsienio pagalbos skyrius sujungė jėgas su kitomis Ordino nacionalinėmis pagalbos agentūromis visame pasaulyje, kad įkurtų Maltos Ordino skubios pagalbos korpusą (ECOM).
ECOM buvo specialiai sukurtas teikti greitą, koordinuotą humanitarinę pagalbą po stichinių nelaimių ir žmogaus sukeltų krizių. 1994 metais Ruanda tapo jo pirmuoju tikru išbandymu – ir svarbiausia misija.

Maltos ordino reakcija į Ruandos genocidą
Maltos ordinas nelaukė, kol tarptautinė bendruomenė imsis veiksmų. Pirmosios maltiečių komandos atvyko į šiaurės Ruandą, Byumbos regione netrukus po žudynių pradžios.
Regione, kuriame 30 000 žmonių buvo perkelti šalies viduje ir susigrūdę laikinose stovyklose, Maltos ordino medicinos komandos pradėjo veiklą trijose skirtingose stovyklose ir teikė jiems skubią medicininę pagalbą daugiau nei penkis mėnesius.
Tai buvo istorinis momentas ne tik aukoms, bet ir pačiam Maltos ordinui. Ruanda tapo pirmuoju ECOM bendru tarptautiniu misijos objektu — pirmą kartą nacionalinės asociacijos iš Vokietijos, Prancūzijos ir Belgijos koordinavo savo veiksmus, kad teiktų medicininę pagalbą pagal Ordino vieningą sistemą.
Čia įgyta logistinė ir organizacinė patirtis tiesiogiai formavo Ordino pasaulinės humanitarinės infrastruktūros plėtrą ateinančiais dešimtmečiais.
Medicinos infrastruktūros atstatymas: Kiziguro misija
Vienas iš didžiausių Maltos ordino indėlių Ruandoje buvo sugriautų medicinos įstaigų atstatymas. 1994 m. lapkričio mėn., Kiziguro rajone, į šiaurę nuo Kigalio – regione, kuriame įvyko viena iš siaubingiausių genocido žudynių – Maltos ordino darbuotojai pradėjo sistemingą vietos sveikatos sistemos atkūrimą.
Šių darbų apimtis apėmė:
- Kiziguro rajono ligoninės atkūrimą, kuri buvo sunaikinta per genocidą
- Septynių sunaikintų sveikatos centrų atstatymą visame rajone
- Pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą maždaug 150 000 gyventojų aplinkiniame regione
Šios atstatymo pastangos padėjo patenkinti vieną iš aktualiausių poreikių Ruandoje po genocido – sveikatos apsaugą.
Žudynių metu ligoninės buvo paverstos žudynių vietomis – hutu gaujos medžiojo pacientus palatose, o medicinos personalas tapo genocido kampanijos taikiniu. Veikiančios medicinos infrastruktūros atkūrimas buvo būtinas išgyvenusių gyventojų fiziniam išlikimui.

Reagavimas į pabėgėlių krizę Kongo Demokratinėje Respublikoje
Genocidas sukėlė vieną didžiausių ir sudėtingiausių pabėgėlių krizių istorijoje. Daugiau nei 1,3 mln. Ruandos pabėgėlių plūdo per sieną į Kongo Demokratinę Respubliką (tuometinį Zairą), susitelkdami Gomos ir Bukavu regionuose prie rytinės sienos.
Gomos regionas tapo humanitarinė katastrofos centru. 1994 m. liepos viduryje per keturias dienas į Gomą atvyko maždaug 850 000 žmonių. Stovyklas ištiko choleros protrūkis, sukėlęs didžiausią tuo metu kada nors užregistruotą mirtingumą tarp pabėgėlių.
Iki 1994 m. pabaigos pabėgėlių ir šalies viduje perkeltųjų asmenų stovyklose mirė maždaug 80 000 žmonių – daugiausia nuo choleros ir dizenterijos.
Maltos ordinas dislokavo komandas tiek Gomoje, tiek Bukavu. Nuo 1994 m. liepos pabaigos iki 1995 m. sausio Maltos ordino komandos dirbo Kongo Demokratinėje Respublikoje:
- Dalyvavo vandens valymo įrenginių atstatyme, siekdamos kovoti su katastrofišku choleros protrūkiu
- Teikė medicinę skubią pagalbą masiniam pabėgėlių skaičiui
- Teikė pagrindinę sveikatos priežiūrą perkeltiesiems gyventojams

Krizės sugrįžimas: 1996–1997
Maltos ordino veikla nebuvo vienkartinė pagalba ekstremalioje situacijoje — ji tęsėsi ir kitų krizių metu. Nuo 1996 m. lapkričio iki 1997 m. vasario rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje kilo kovos tarp Kongo kariuomenės ir hutu sukilėlių grupių, priversdamos daugiau nei milijoną Ruandos pabėgėlių palikti savo stovyklas Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Tanzanijoje. Chaoso metu šimtai tūkstančių žmonių grįžo į Ruandą pavojingais, ligų apimtais keliais.
Maltos ordino savanoriai įdėjo dideles pastangas, kad grįžtantiems pabėgėliams užtikrintų vandens tiekimo infrastruktūrą per „geriamojo vandens punktų“ tinklą palei grįžimo maršrutus.
Prieiga prie švaraus vandens buvo tiesiog išlikimo klausimas šimtams tūkstančių žmonių, susilpnintų ilgamečių klajonių.

Ruanda kaip Maltos ordino Afrikos operacijų pagrindas
1994 m. pagalba Ruandai nesibaigė, kai praėjo kritinė fazė. Ji tapo nuolatiniu Maltos ordino veiklos Afrikos žemyne pagrindu.
Kaip „Malteser International“ nurodo savo programos dokumentuose: „MI nuolat veikia Afrikoje nuo 1994 m., kai reagavo į Ruandos genocidą. Tuo metu „Malteser“ pradėjo pagalbos ir sveikatos operacijas Didžiųjų ežerų regione ir Sudane.“
Nuo to laiko Maltos ordino pagalba išsiplėtė į daugiau nei 30 Afrikos šalių, vykdant didelius ilgalaikius projektus Kongo Demokratinėje Respublikoje, Pietų Sudane, Kenijoje, Ugandoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje.











