„Mes ėjome septynias naktis. Dieną miegodavome klėtyse, po šieno kupetomis, o vieną kartą – užtvindytame drenažo griovyje, kai už dvidešimties metrų praėjo sovietų patrulis, – pasakoja Tiboras, 1956 metų Vengrijos sukilimo dalyvis. – Lapkritis vakarų Vengrijoje – tai purvas, vėjas ir tamsa. Šaltis tada buvo žiaurus, bet sunkiausia buvo visiška tyla, kurią turėjome išlaikyti mes, septyni žmonės, einantys naktį prie Austrijos sienos, nekalbantys, nekosintys, nedejuojantys, netgi tada, kai Ištvanas smarkiai susižeidė čiurną griovyje ir paskutinius penkiolika kilometrų teko jį pusiau nešti.“
„Kai pasiekėme Andau prieigose esančių pasienio pelkių nendres, tiltas ten jau buvo sovietų kariuomenės susprogdintas, bet mes to nežinojome, – prisimena vyras. – Mūsų laimei sutikome vietinį ūkininką, kuris tiesiog išniro iš tamsos. Jis ir parodė mums kelią į Austrijos pusę.“
„Vietomis ten vanduo iki krūtinės”, – pasakė ūkininkas.- „Tik jokiu būdu nestokite, nes pradėsite nebejausti kojų.”

„Mes įbridome į ledinį vandenį ir Ir ėjome tol, kol nepasiekėme lauko Austrijos pusėje. – prisimena Tiboras. – Kai išlipome iš nendrių, pamatėme vyrą, einantį mūsų link ir mojuojantį žiebtuvėliu..“
Ant vyro striukės buvo baltas aštuonkampis kryžius – Maltos ordino kryžius. Tai buvo vienas iš Maltos ordino savanorių, atsiųstas padėti beveik 200 000 vengrų, kurie bėgo iš savo šalies po sovietų žiauriai numalšinto 1956 metų sukilimo.
Tarp jaunų Maltos ordino savanorių, dislokuotų prie Austrijos-Vengrijos sienos tomis šaltomis 1956 m. lapkričio ir gruodžio savaitėmis, buvo ir 27-erių metų anglas vardu Andrew Bertie.
Vengrija vėliau suteikė Bertie – tuo metu jau 78-ajam Suverenaus Maltos ordino Didžiajam Magistrui – 1956 m. Vengrijos laisvės kovotojų Didįjį kryžių, apdovanojimo ceremonijoje apibūdindama jį kaip „vieną iš Maltos ordino jaunųjų narių, padėjusių pabėgėliams ir laisvės kovotojams prie Austrijos-Vengrijos sienos”.
Sukilimas, sukrėtęs sovietų imperiją
1956 m. spalio 23 d. popietę apie 20 000 studentų ir darbininkų susirinko Budapešte prie Józefo Bemo – 1848 metų Vengrijos nepriklausomybės kovos herojaus paminklo.
Jie paskelbė šešiolika savo reikalavimų, jų tarpe: laisvų daugiapartinių rinkimų surengimą, sovietinių kariuomenės dalinių išvedimą, spaudos laisvę ir nušalinto reformistinio ministro pirmininko Imre Nagy grąžinimą į pareigas.
Tai buvo taiki demonstracija, kuri iki vakaro virto revoliucija. Protestuotojai nuvertė Stalino 9 metrų aukščio bronzinę statulą Miesto parke, palikdami ant pjedestalo tik batus..
Vengrijos kariuomenės daliniai, nuplėšę raudonas žvaigždes nuo kepurių, prisijungė prie revoliucionierių. Vengrijos radijo būstinėje slaptosios policijos pajėgos atidengė ugnį į minią.

Per kelias valandas Budapeštas atsidūrė atviroje ginkluotoje sukilimo prieš sovietinę okupaciją būsenoje – tai buvo pirmasis toks sukilimas Rytų bloke nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Iš pradžių atrodė, kad sovietai pasitraukia, jiems buvo labai netikėta, kad didelės minios vengrų reikalauja jų pajėgų išvedimo ir laisvų rinkimų. Sovietams buvo ypač nemalonu, kad didelė protestuotojų dalis buvo darbininkai.
Reformatorius Imre Nagy buvo grąžintas į Vengrijos ministro pirmininko postą ir 1956 m. lapkričio 1 d. paskelbė Vengrijos pasitraukimą iš Varšuvos pakto bei neutralitetą.
Trumpai – nepaprastai trumpai – atrodė, kad vengrų laisvė yra įmanoma ir jau ranka pasiekiama. Tačiau viltis truko mažiau nei savaitę.

Sovietų karinė intervencija
Sprendimas jėga numalšinti sukilimą Vengrijoje buvo priimtas Maskvoje spalio 30–lapkričio 1 d., jį lėmė keletas susipynusių baimių.
Galutiniu impulsu tapo Nagy lapkričio 1 d. paskelbtas Vengrijos neutralitetas ir pasitraukimas iš Varšuvos pakto – Chruščiovas padarė išvadą, kad leidus Vengrijai ištrūkti iš sovietinės įtakos zonos, tai suduotų mirtiną smūgį visam Sovietų Rytų blokui ir paskatintų panašius sukilimus Lenkijoje, Rytų Vokietijoje ir kitur.
sovietų armijos invazija į Vengriją prasidėjo 1956 metų lapkričio 4 dienos ankstų rytą :
Lapkričio 4 d. 3:00 val. sovietų šarvuotos kolonos įsiveržė į Budapeštą iš Pešto pusės palei Dunojų dviem kryptimis: viena judėjo į šiaurę Váci keliu, kita – į pietus Soroksári keliu.
Dar prieš mieste nuskambėjus pirmajam šūviui, sovietai padalijo Budapeštą per pusę, užėmė visus Dunojaus tiltų įvažiavimus ir užsitikrino saugų užnugarį pačia upe – tai buvo klasikinis jungtinių ginkluotųjų pajėgų manevras.
4:15 val. ryto oficialiai prasidėjo operacija „Sūkurys”. (Вихрь)
4:25 val. ryto sovietų kariuomenė įžengė į Budos rajoną Budapešte ir paleido pirmuosius šūvius į kareivines Budaörsi kelyje. Per kelias minutes sovietų artilerijos ir tankų šūvių sprogimai buvo girdimi vienu metu visuose Budapešto rajonuose.
5:20 val. ryto Vengrijos ministras pirmininkas Imre Nagy kreipėsi į pasaulį su 35 sekundžių trukmės pranešimu per „Radio Budapest” – pirmiausia vengrų kalba, po to anglų ir vokiečių, kartojamą be pertraukos: „Vengrijos piliečiai ir nacionalinės kariuomenės kariai ginklu priešinasi sovietų agresijai.. Aš apie tai informuoju mūsų šalies žmones ir visą pasaulį.”
7:25 val. Budapešto radijo signalas nutilo.
Kai jis vėl pasigirdo 8:15 val., Budapešto radijas jau buvo sovietų kontrolėje.
Operacija „Sukurys” apėmė tris vienu metu vykstančius elementus: koordinuotą 17 divizijų tankų ir pėstininkų antžeminį puolimą, artilerijos apšaudymą iš Budapeštą supančių kalvų ir oro smūgius karinėms pozicijoms visame mieste. Operacijai vadovavo maršalas Ivanas Konevas – vienas labiausiai apdovanotų Antrojo pasaulinio karo sovietų karo vadų.

Pasipriešinimas: septynios dienos prieš septyniolika divizijų
Chruščiovas buvo įsitikinęs, kad Vengriją pavyks palaužti per 72 valandas. Tačiau tam prireikė ne trijų dienų, o septynių kruvinų ir įnirtingų kovos dienų.
Prieš sovietinę karo mašiną stojo tie, kurie, regis, neturėjo jokių realių galimybių laimėti. „Pešto vaikinai“ ir platesnis Vengrijos pasipriešinimo judėjimas – menkai organizuoti, lengvai ginkluoti pėstininkų ginklais ir savadarbiais sprogmenimis – išdrįso stoti prieš maždaug 6 000 tankų ir 150 000 karių.
Vis dėlto jų ryžtas, drąsa ir pasiaukojimas ginti savo tėvynę buvo tokie stiprūs, kad nustebino net sovietus.

Budapeštas virto mūšio lauku. Siauros miesto gatvės iš dalies panaikino sovietų šarvuotųjų pajėgų pranašumą: tankai negalėjo laisvai manevruoti, o iš viršutinių aukštų mėtomi Molotovo kokteiliai galėjo apgadinti net sunkias šarvuotąsias mašinas. Ten, kur okupantai tikėjosi greitos pergalės, jų laukė atkaklus ir desperatiškas pasipriešinimas.
Corvin Passage (Corvin-köz), Kiliáno kareivinės ir keli Budapešto darbininkų rajonai tapo tikromis pasipriešinimo tvirtovėmis. Čia gynėjai ištisas dienas atlaikė vieną po kito sekusius didžiulės sovietų kariuomenės puolimus.
Net ir tada, kai pagrindiniai kariniai susirėmimai jau buvo aprimę, pramoniniuose rajonuose darbininkų tarybos toliau veikė ir organizavo kovą.
Atskirose miesto vietose likę ginkluoti kovotojai priešinosi iki maždaug lapkričio 11-osios, kai paskutiniai organizuoti vengrų kariniai daliniai buvo priversti sudėti ginklus, kai ji buvo apsupti dešimtis kartų didesnės sovietų kariuomenės.

Sukilimo pasėkmės
Šios kovos kaina buvo siaubinga. Vengrų pusėje žuvo mažiausiai 2 500 žmonių, o sužeistųjų skaičius siekė maždaug 13 000–20 000.
Apie 53 proc. žuvusiųjų sudarė darbininkai – skaudus ir režimui nepatogus faktas, nes būtent darbininkų klasės vardu jis skelbėsi valdąs.
Ypač sukrečia tai, kad pusė visų vengrų aukų buvo jaunesni nei trisdešimties metų. Vien Budapešte žuvo 1 569 civiliai.
Sovietų pusėje žuvo 699 kariai, 1 450 buvo sužeisti, o 51 paskelbtas dingusiu be žinios. Tačiau skaičiai neatskleidžia visko. Už kiekvieno jų slypi nutrauktas gyvenimas, sudužusi šeima, neįgyvendinta jaunystė ir krauju parašytas tautos troškimas būti laisvai.
Karinė pergalė buvo lengviausia dalis. Politinis stabilizavimas pasirodė esąs kur kas sudėtingesnis.
János Kádár, lapkričio 4 d. paskirtas ministru pirmininku ir vadovavęs vyriausybei, kuri, kaip jis pats prisipažino, neatstovavo jokiai socialinei grupei Vengrijoje, iš pradžių bandė taikyti visuomenę ir lapkričio 26 d. jis viešai pažadėjo „gyvenimą be baimės“.
Tačiau sovietams ši formuluotė nepatiko ir po kelių dienų Kadar jau propagavo tai, ką jis vadino „liaudies demokratine diktatūra“.
Represijos prieš sukilėlius buvo sistemingos ir plataus masto.

Imre Nagy, kuris buvo priglaustas Jugoslavijos ambasadoje, iš kurios jis lapkričio 22 d. buvo išviliotas su Kádáro pasirašytais asmeninio saugumo garantijos pažadais.
Vos išėjęs iš Jugoslavijos ambasados, Nagy buvo nedelsiant suimtas sovietų saugumo pareigūnų, nuskraidintas į slaptą vietą Rumunijoje, slapta teisiamas, pripažintas kaltu dėl išdavystės, nuteistas mirties bausme ir pakartas 1958 m. birželio mėn.
Chruščiovas liepė nužudyti Nagy „kaip pamoką visiems kitiems socialistinių šalių lyderiams“.Apie jo egzekuciją visuomenei buvo paskelbta tik po to, kai ji buvo įvykdyta.
Bausmė sukilėliams buvo žiauri:
* 22 000 vengrų buvo nuteisti kalėti, dažniausiai karo tribunolų sprendimu (be teismo)
* 13 000 buvo internuoti darbo stovyklose
* 229 buvo nubausti mirties bausme, įskaitant patį ministrą pirmininką Imre Nagy
* Kariai ir karininkai, kurie buvo prisidėję prie revoliucijos, buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas Sovietų Sąjungoje
Generolas Pál Maléter — suimtas prie derybų stalo išpuolio išvakarėse — buvo teisiamas kartu su Nagy ir pakartas tuo pačiu metu.

Pabėgėliai: 200 000 žmonių per kelias savaites
Dar prieš baigiantis operacijai „Sukūrys”, vengrai ėmė masiškai bėgti į vakarus. Jie nenorėjo gyventi totalitarinėje valstybėje ir bet kuria kaina stengėsi ištrūkti į laisvę.
Jie bėgo į link vienintelės sienos, teikiančios bent kokią viltį ištrūkti į Vakarus: sienos su Austrija. Jiems teko įveikti– pelkėtos lygumas, nendrėmis apaugusius kanalai, sargybinių bokštų saugomas tvoros, o lapkričiui virstant žiema – purvą, šaltį ir leda.
Sovietų sienos apsaugos pareigūnai susprogdino pagrindinius perėjimo punktus. Tačiau vienas mažas, klibantis medinis pėsčiųjų tiltelis per Einser kanalą netoli Austrijos kaimelio Andau – vos pakankamai platus vienam žmogui – tapo vienu iš žymiausių perėjimų Šaltojo karo istorijoje.
Šių perėjimų liudininkas žurnalistas Jamesas Micheneris aprašė, kaip išsekusios šeimos naktį išlenda iš nendrių, brenda krūtinės gylio lediniame vandenyje ir neša vaikus virš galvos.

1956 m. lapkričio 21 d. sovietų kariuomenė susprogdino tiltą prie Andau. Net po jo sunaikinimo šimtai žmonių toliau kirsdavo sieną, ieškodami kitų kelių per pasienio pelkes, ir pasiekdavo Austrijos pusę šlapi, sušalę ir šoko būsenoje.
Iki 1956 m. pabaigos apie 180 000 vengrų pabėgo į Austriją, o dar 20 000 – į Jugoslaviją. „The New York Times” dar 1956 m. lapkričio 5 d. pranešė, kad kasdien sieną kerta tūkstančiai žmonių ir kad Viena skubiai prašo JT pagalbos. Vien iki lapkričio 28 d. daugiau nei 21 669 žmonių jau buvo perkelti į devynias Europos šalis.
Austrija – aštuonių milijonų gyventojų šalis, pati vos prieš metus išsivadavusi iš pokario okupacijos – staiga atsidūrė tokioje padėtyje, kad turėjo priimti vieną didžiausių pabėgėlių srautų Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Austrijos vidaus reikalų ministras Oskaras Helmeris nedelsdamas kreipėsi į Jungtines Tautas ir atskiras šalis, prašydamas pagalbos.

Tarptautinė reakcija: mastas ir greitis
1956 m. Vengrijos pabėgėlių krizę istorikai ir pabėgėlių reikalų tyrinėtojai šiandien laiko vienu iš svarbiausių momentų šiuolaikinėje tarptautinės humanitarinės pagalbos istorijoje – ir vienu iš sėkmingiausių.
Reakcijos greitis buvo nepaprastas. Iki 1956 m. gruodžio 31 d. – praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po sovietų invazijos – 92 950 pabėgėlių jau buvo išvežti iš Austrijos į priimančias šalis.
Iš viso per trejus metus 37 šalys visame pasaulyje pasiūlė pabėgėliams naują gyvenamąją vietą. Didžiausia priimančioji šalis buvo Jungtinės Valstijos (galiausiai 35 026 pabėgėliai), po jų – Kanada (24 525), Didžioji Britanija (20 590), Vakarų Vokietija (14 270), Šveicarija (11 962), Prancūzija (10 232) ir Australija (9 423).
Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiajam komisarui (UNHCR), kuris tuo metu veikė vos penkerius metus ir kurio įgaliojimai iš pradžių buvo sutelkti į pokario pabėgėlius Europoje, Vengrijos krizė buvo lemiamas išbandymas. Organizacija reagavo išplėsdama savo veiklos įgaliojimus ir lėšų surinkimo pajėgumus taip, kad tai formavo jos institucinę tapatybę dešimtmečiais.

Ypač svarbų vaidmenį suvaidino katalikų humanitarinės organizacijos. Vengrijos pabėgėlių krizė vyko Šaltojo karo ideologiniame kontekste, kuriame pabėgėliai buvo ne tik perkeltieji asmenys, bet ir simboliai – pasipriešinimo komunizmui, Bažnyčios išlikimo už Geležinės uždangos ir Vakarų moralinių įsipareigojimų.
Maltos ordinui, turinčiam devynių šimtmečių tradiciją tarnauti ligoniams ir perkeltiesiems bei palaikančiam diplomatinius santykius su dešimtimis vyriausybių, šis ideologinis aspektas buvo puikiai suprantamas. 1956 m. operacija buvo tuo pačiu metu medicininė ir logistinė misija bei katalikiškas liudijimas apie Šaltojo karo politinę realybę.
Kuo išsiskyrė Maltos Ordino reakcija
Keletas Maltos ordino reakcijos į 1956 m. Vengrijos krizę bruožų išskyrė jį iš kitų humanitarinių veikėjų ir nustatė veikimo modelius, kurie apibrėžė Ordino veiklą likusiam XX amžiui:
Mobilizacijos greitis. Kadangi Ordino nacionalinės asociacijos Austrijoje ir Vokietijoje jau egzistavo kaip veikiančios organizacijos su apmokytais savanoriais ir logistiniais pajėgumais, dislokavimas į Burgenlandą nereikalavo biurokratinio leidimų išdavimo proceso. Ordinas pasiekė sieną per kelias dienas po sovietų invazijos – dar prieš tai, kai buvo galima sušaukti tarpvyriausybinius koordinavimo mechanizmus.

Prieiga prie pasienio zonos. Ordino diplomatinis statusas – oficialūs santykiai su Austrijos valstybe ir Šventuoju Sostu – palengvino prieigą prie pasienio zonų, į kurias įprastoms NVO galėjo būti ribojamas patekimas. 1956 m. Burgenlando siena buvo politiškai jautri karinė zona; Ordino pripažintas teisinis statusas kaip suvereniu tarptautinės teisės subjektu suteikė tam tikrą operatyvinę apsaugą, kurios trūko savanorių grupėms.
Daugiašalis koordinavimas. Austrijos ir Vokietijos asociacijos dirbo koordinuotai, pradėdamos tarptautinio Maltos ordino bendradarbiavimo modelį, kuris vėliau buvo įformintas įsteigiant Avarinės pagalbos korpusą (ECOM) ir galiausiai pačią „Malteser International”. Pamoka, kad nacionaliniu lygmeniu įsitvirtinusių, bet tarptautiniu mastu koordinuojamų asociacijų tinklas gali pranokti centralizuotas vyriausybines struktūras pirmosiomis pabėgėlių krizės savaitėmis, įsitvirtino Ordino veiklos modeliuose.
Medicininė ir socialinė integracija. Ordino atsakas apėmė skubiąją mediciną – nušalimų, išsekimo, per sienos kirtimą patirtų sužalojimų, psichologinio šoko gydymą – ir ilgalaikę socialinę paramą: maistą, drabužius, prieglobstį ir dvasinį palydėjimą stovyklose. Šis integruotas požiūris, o ne grynai medicininė ar grynai logistinė operacija, atspindėjo Ordino įkūrimo charizmą – svetingumą ligoniams, vargšams ir piligrimams
Kai 1996 m. – praėjus keturiasdešimčiai metų po to, kai sovietų kariuomenė jį susprogdino – Andau tiltas buvo atstatytas kaip tolerancijos ir pagalbos simbolis, jis taip pat tapo paminklu nežinomiems savanoriams, kurie laukė Austrijos pusėje, siūlydami šiltus drabužius, karštą maistą ir ištiesdami ranką per vandenį tiems, kurie drįso bėgti į laisvę. Tarp jų, tą 1956 m. žiemą, buvo ir Maltos ordino nariai ir savanoriai.
Maloniai prašome paremti mūsų darbą, paskiriant mums 1,2 proc.nuo GPM.
Daugiau informacijos: čia











