2026-03-16

„Ligonis yra Dievo atvaizdu sukurtas žmogus, kuris nusipelno aukščiausio lygio priežiūros,“ – kaip Maltos ordino vadovas Nicolas Cotoner sustabdė didžiulę maro epidemiją, kuri grasino pražudyti šimtus tūkstančių žmonių.

1675 m. Kūčių vakaras vienoje Maltos salos sostinės Valetos šeimoje buvo neramus. Vienuolikos metų dukra Ana smarkiai karščiavo ir jos sveikata sparčiai blogėjo.

Anos tėvas, Matteo Bonnici, buvo turtingas tekstilės prekybininkas. Jis gyveno Valetoje su žmona, penkiais mažais vaikais ir dviem suaugusiais vaikais iš pirmosios santuokos.

 

 

Matteo neseniai laivu gavo audinių siuntą. Tai buvo nuostabūs audiniai iš Libijos, puikiai tinkami parduoti Maltos saloje.

Tačiau tie audiniai šį kartą atvežė ir dar kažką. Kažką nematomo, bet mirtino.

Kai kitą dieną Ana mirė, gydytojai manė, kad ją pražudė stiprus karščiavimas.

Kai sausio 10 d. staiga mirė Anos dvejų metų brolis Giacchino, gydytojai kaltino dantų skausmą, tačiau kai po poros dienų staiga mirė jos septynerių metų sesutė Teresa, gydytojai pagaliau suprato, kad tai nebuvo paprastas karščiavimas.

Tai buvo maras.

 

 

Maro pradžia

Sukeltas bakterijos Yersinia pestis, maras žaibiškai plito ir žudė taip greitai, kad žmonės eidavo miegoti sveiki, tačiau ryte jau būdavo mirę.

Užsikrėtusieji išsiskirdavo didžiulėmis juodomis votimis – patinusiais limfmazgiais. Jie kosėdavo krauju, mirdavo karščiuodami ir baisiai dejuodami.

To meto gydytojai neturėjo atsakymo kaip tai gydyti.

Jie skirdavo kraujo nuleidimą, dantų rovimą ir kitas panašias procedūras.

Kai tai nepavykdavo ir jų ligoniai mirdavo, gydytojai tiesiog bijodavo prieiti prie jų artyn.

Keisčiausia buvo, kad Maltos salos gydytojai geras dvi savaites tarpusavyje ginčijosi, ar tai tikrai maras, prieš kurį vaistų nebuvo, ir taikė gydymą, kuris nieko nepadėdavo.

Tuo tarpu liga plito kaip gaisras per Valetos perpildytas gatves. Vasario 8 d. ji pasiekė Atardo miestelį, tada plito į Senglėją, Kospikuą, Birkirkarą, Vitoriozą, Rabatą ir kitus miestus.

Saloje kilo baisi panika.

Kai kurie žmonės bėgo į kaimą, kiti užsibarikadavo savo namuose ir niekada iš ten jau neišėjo…

 

Amžini įžadai

 

Tačiau saloje gyvenantys Maltos ordino riteriai ir Didysis Magistras neturėjo tokios prabangos.

Jų duoti amžini įžadai „Tuitio Fidei et Obsequium Pauperum – tikėjimo gynimas ir tarnystė vargšams bei ligoniams“ nepasikeitė.

Nors tuo metu ligos Europoje buvo paprastai laikomos nuodėmės pasekme, ir netgi traktuojamos kaip dieviška bausmė, tačiau Maltos ordino riteriai deklaravo visai kitą požiūrį, skelbdami, kad liga yra dalyvavimo Kristaus kančioje forma ir kad ligoniai, kaip Dievo atvaizdu sukurtos būtybės, nusipelno aukščiausio lygio priežiūros.

Toks posūkis buvo tikrai revoliucingas: jis viduramžių ligoninę iš paskutiniojo patepimo vietos pavertė aktyvaus gydymo vieta.

 

 

Maltos ordino riteriai jau iki maro epidemijos Maltoje buvo žinomi savo didžiuliais pasiekimais medicinos srityje.

Jeruzalėje jie prieš keletą šimtų metų buvo pastatę milžinišką ligoninę, kurioje vienu metu galėjo būti gydomi 2000 pacientų. Tai buvo tuo metu pati moderniausia ligoninė Europoje.

Musulmonams užėmus Jeruzalę, riteriai neteko savo ligoninės, o Maltos ordinas galiausiai buvo priverstas persikelti iš pradžių į Rodo salą, o po to – į Maltą.

 

Didysis Magistras Nicolás Cotoner

 

Maltos vyriausiasis gydytojas pagaliau nusiuntė skubų pranešimą salos vadovui apie dramatišką ligos plitimą ir neišmanymą, kaip tą baisią ligą gydyti.

Maltos salai tuomet vadovavo Maltos ordino Didysis Magistras Nicolás Cotoneris, 67 metų ispanų kilmės aristokratas.

Jis greitai suprato, kad plintant epidemijai susidūrė su didžiausiu savo gyvenimo iššūkiu ir turi veikti kuo skubiau ir efektyviau.

1676 m. vasario 26 d. Cotoneris priėmė sprendimą, kuris išgelbėjo Maltą.

 

 

Jis paskyrė keturis Maltos ordino Didžiojo Kryžiaus riterius Maro komisarais, kuriems suteikė neribotus nepaprastosios padėties įvedimo įgaliojimus visuomenės sveikatos srityje.

Jis taip pat įvedė ir kitus revoliucinius pokyčius:

Karantinas: kiekviena užkrėsta kaimynystė buvo užsandarinta. Niekas negalėjo įeiti, niekas negalėjo išeiti. Maistas buvo paliekamas prie durų.

Lazareto sistema: sergantys žmonės buvo perkelti į specialią karantino salą, vadinamą Isolotto. Jie buvo izoliuoti, kol pasveiko arba mirė.

 

 

Užsienio gydytojai: Maltos medicinos personalas mirė. Per epidemiją mirė šešiolika chirurgų, todėl Cotoneris paprašė pagalbos iš užsienio. Gydytojai iš Neapolio ir Marselio atvyko per mėnesį.

Fumigacijos komandos: komandos, vadinamos „profumatori“, ėjo nuo durų iki durų, dezinfekuodamos namus aromatinėmis žolėmis ir actu.

Griežtas vykdymas: kariškiai užtikrino karantino laikymąsi. Kiekvienas, kuris pažeidė taisykles, rizikavo mirtimi. Tai buvo griežta, bet būtina priemonė.

Nemokamas maisto paskirstymas: riteriai užtikrino, kad duona ir maistas pasiektų kiekvieną, kam to reikėjo, nesvarbu, turtingą ar vargšą.

 

 

Didysis Magistras tai kontroliavo asmeniškai – lankė maro nuniokotas vietoves, ligonines, kontrolės punktus savo pavyzdžiu parodydamas, kad negalima palikti likimo valiai sunkiai sergančių žmonių.

67 metų Didysis Magistras vaikščiojo gatvėmis, kuriose knibždėjo mirštantys žmonės. Jis guosdavo sergančiuosius, dalindavo pinigus kenčiančioms šeimoms.

Jo patarėjai maldavo jį sustoti. Sakė, kad tai pernelyg pavojinga, tačiau jis atsisakė.

 

Šventas įžadas

 

1676 m. pavasarį maras Maltoje dar vis plito ir atrodė, kad jau niekas nepadeda.

 Žmonės mirdavo kasdien.

Išnyko ištisos šeimos. Kiekviename kaime atsirado masinės kapavietės. Mirties tvaikas užpildė orą.

Tada Didysis Magistras Cotoneris, giliai tikintis žmogus, davė iškilmingą įžadą: jei Malta bus išgelbėta nuo šio maro, jie pastatys Nekalto Prasidėjimo bažnyčią Valetos pakraštyje…

 

 

Po kurio laiko Maltoje iš tiesų pradėjo vykti kažkas nepaprasto.

Maras ėmė trauktis.

Birželio 24 d. – Šv. Jono šventės dieną – mirčių skaičius sulėtėjo. Liepos 15 d. mirė paskutinė auka Elena Bartolo.

Maras baigėsi.

Maltos sala neteko 11 300 žmonių, jos sostinė Valeta – trečdalio savo gyventojų.

Tačiau Maltos sala išgyveno.

 

Didžiausias palikimas: šiuolaikinės medicinos gimimas

 

Didysis Magistras galėjo ties tuo sustoti.

Maras buvo nugalėtas, jis jau buvo nejaunas – 67 metų.

Tačiau jis padarė tai, kas pakeitė istoriją.

 

 

1676 m. gruodžio 19 d. – vos keli mėnesiai po maro pabaigos – Didysis Magistras Cotoneris iš savo asmeninių lėšų įkūrė Anatomijos ir chirurgijos mokyklą didžiausioje Maltos salos ligoninėje Sacra Infermeria.

Tai nebuvo bet kokia mokykla. Tai buvo pirmoji oficiali medicinos švietimo įstaiga Maltoje.

Norėdamas užtikrinti, kad mokykla išliktų amžinai, Cotoneris įkūrė specialų labdaros fondą, garantavusį nuolatinį medicinos švietimo finansavimą.

Ši mokykla vėliau (1771 metais) tapo Maltos universiteto Medicinos fakultetu.

 

.Ligoninė, kuri pakeitė Europą

 

Anatomijos mokykla nebuvo vienintelis Didžiojo Magistro pasiekimas.

Maltos ordino riteriai Maltoje jau buvo pastatę medicinos įstaigą, kuri stebino lankytojus iš visos Europos.

Tai buvo „Sacra Infermeria“ – Šventoji ligoninė.

Šios ligoninės pagrindinė palata buvo 503 pėdų ilgio. Tai buvo viena didžiausių vidaus erdvių visoje Europoje.

Tačiau ne dydis padarė ją ypatinga.

Viduje kiekvienas pacientas turėjo savo lovą. Ne bendrą, iš lentų sukaltą platformą, o individualią lovą su švariais paklotais, kurie buvo reguliariai keičiami. Prie kiekvienos lovos buvo nedidelė spintelė asmeniniams daiktams.

 

 

Maistas buvo patiekiamas ant sidabrinių lėkščių. Riteriai tikėjo, kad sidabras turi gydomųjų savybių. Jie neklydo – sidabras iš tiesų turi antimikrobinį poveikį.

Ligoninėje dirbo:

  • Universitetinį išsilavinimą turintys gydytojai
  • Kvalifikuoti chirurgai
  • Žydų gydytojai, kurių žinios buvo labai vertinamos
  • Vaistus ruošiantys vaistininkai
  • Išsilavinusios slaugytojos ir sanitarai

Jie vedė išsamias medicinines ligonių korteles. Atlikdavo operacijas naudodami pažangias technikas.

Kūrė vaistažolių preparatus remdamiesi tikrais stebėjimais, o ne prietarais.

Ispūdingiausia dalis – visa tai jie teikė nemokamai.

Turtingų pacientų buvo prašoma kiek nors paaukoti ligoninei.

Tačiau vargstantieji gaudavo lygiai tokią pačią priežiūrą lygiai tokiose pačiose lovose, kaip ir turtingieji.

Maltos valstietis ir Europos aristokratas galėjo gulėti netoli vienas kito, abu buvo gydomi vienodai ir gulėjo ant vienodų lovų.

 

Kodėl riterių ligoninės buvo kitokios

 

Dauguma viduramžių ligoninių iš esmės buvo mirties laukimo salės. Pacientai gulėdavo ant bendrų platformų, pagrindinis gydymas buvo malda.

Maltos ordino riteriai skyrėsi tuo, kad jie buvo davę šventą priesaiką: „Tarnauti ligoniams ir vargšams taip, tarsi jie būtų pats Kristus.“ Ir ši priesaika nebuvo simbolinė. Ji buvo teisiškai privaloma.

Kai kiti gydytojai bėgo nuo maro, Maltos ordino riteriai liko. Kai kitos ligoninės uždarė duris – „Sacra Infermeria“ jas atvėrė dar plačiau.

 

 

Maro epidemijos kaina buvo didžiulė.

1675–1676 m. maro metu Maltos saloje:

  • mirė 95 kunigai
  • mirė 34 vienuoliai
  • mirė 10 gydytojų
  • mirė 16 chirurgų
  • mirė daugiau nei 1000 ligoninės darbuotojų, kurių dauguma buvo vienuoliai.

Jie žinojo riziką. Jie matė, kaip kasdien miršta jų kolegos, stengdamiesi padėti ligoniams.

Nepaisant to, jie vis tiek kasdien eidavo į darbą, nes buvo davę amžinus įžadus ir jų laikėsi.

 

Lazaretas

 

Didžiausia Maltos salos gynyba nuo maro tapo vadinamasis Lazaretas (Lazzaretto). Tai buvo didžiulė laivų karantino stotis ant mažos salos netoli Valetos uosto.

Laivai iš užkrėstų uostų turėjo ten stovėti 40 dienų prieš įplaukdami į Maltą.

Lazaretas turėjo:

  • Atskiras patalpas skirtingiems įtarimo lygiams
  • Prekių dezinfekavimo procedūras fumigacijos būdu
  • Protokolus ligos simptomams stebėti per kelias savaites
  • Bausmes, įskaitant mirties bausmę, už pažeidimus

Tai buvo ypatingai svarbi dalis: Maltos ordino riteriai nelaukė, kol maras pasieks kitas Europos valstybes.

Jie sukūrė tarptautinį ankstyvojo įspėjimo tinklą, keitėsi informacija su kitais Viduržemio jūros uostais apie ligos protrūkius.

Kai maras įsiplieksdavo kaimyniniuose regionuose, jie sugriežtindavo apribojimus ir iš anksto paruošdavo savo ligonines.

 

Naujovės, kurios visam laikui pakeitė mediciną

 

Maltos ordino riteriai buvo pirmieji, pradėję taikyti ligonių priežiūros praktikas, kurios šiandien atrodo savaime suprantamos, bet prieš 400 metų buvo tiesiog revoliucinės:

Specializuoti medicinos skyriai: prieš riterių įvestas naujoves ligoninėse sergantys žmonės buvo laikomi kartu su elgetomis, benamiais, keliautojais ir psichikos ligoniais. Ordino riteriai pacientus skirstė pagal ligos tipą.

Atskiros lovos: daugumoje kitų Europos ligoninių keli pacientai buvo guldomi kartu ant tos pačios platformos. Riteriai kiekvienam pacientui suteikė savo lovą ir savo erdvę.

Profesionalus medicinos personalas: riteriai ligoninėse įdarbino universitetinį išsilavinimą turinčius gydytojus, kvalifikuotus chirurgus ir profesionalius vaistininkus.

Medicininis išsilavinimas: riteriai įkūrė anatomijos, chirurgijos ir farmacijos mokyklas. Jie buvo medicininių skrodimų mokymo pradininkai.

Karantino protokolai: į Maltą atplaukiantys laivai 40 dienų buvo laikomi atviroje jūroje. Sergantieji buvo izoliuojami. Užkrėstos medžiagos buvo deginamos.

Visuomenės sveikatos priežiūra: riteriai reguliavo maisto rinkas, užtikrino sanitarijos laikymąsi, stebėjo vandens kokybę ir taikė karantiną, numatydami teisines sankcijas.

Tai nebuvo tik geros idėjos. Jos tapo šiuolaikinės medicinos pagrindu.

 

Didžiojo Magistro Cotonerio paskutinieji metai

 

Didysis Magistras Nicolás Cotoneris mirė 1680 m. balandžio 29 d., sulaukęs 72 metų.

Jis buvo palaidotas Aragonijos koplyčioje Šv. Jono katedroje po didingu paminklu.

Jis taip pat įvykdė savo šventąjį įžadą. 1677 m. Florianoje prasidėjo Sarria bažnyčios, kurią suprojektavo garsus menininkas Mattia Preti, statybos.

Bažnyčios interjerą puošia Preti paveikslai, vaizduojantys Nekaltąjį Pradėjimą, triumfuojantį prieš blogį ir marą.

 

 

Tačiau didžiausias humanitarinis Didžiojo Magistro nuopelnas buvo įsteigta Anatomijos ir chirurgijos mokykla ir sukurta nauja medicinos švietimo sistema, kuri ateinančius šimtmečius rengė kvalifikuotus gydytojus.

Tai buvo įrodymas, kad vienas ryžtingas lyderis gali pakeisti ateitį.

 

Kodėl ši istorija svarbi šiandien

 

1675–1676 m. maras Maltoje nusinešė 11 300 žmonių gyvybių. Tai sudarė 41 % miesto gyventojų.

Tačiau galėjo būti dar blogiau. Daug blogiau.

Didžiojo Magistro Cotonerio genialumas pasireiškė ne tik kovoje su maru. Jis suprato, kad norint nugalėti ligą reikalinga visapusiška sistema:

  • Karantinas, siekiant užkirsti kelią ligų plitimui
  • Izoliavimo ligoninės, skirtos ligonių gydymui
  • Profesionalus medicinos personalas, teikiantis pagalbą
  • Visuomenės sveikatos priežiūros užtikrinimas, siekiant garantuoti reikalavimų laikymąsi
  • Medicininis švietimas, siekiant pasirengti ateičiai

Taip Coroneris ne tik išgelbėjo šimtus gyvybių 1676 metų Maltos maro metu. Jis sukūrė sistemą, kuri per ateinančius 350 metų išgelbėjo milijonus gyvybių.

Didysis Magistras Nicolás Cotoneris neturėjo šiuolaikinės medicinos. Jis neturėjo antibiotikų ar vakcinų.

Tačiau jis turėjo kažką galingesnio: ryžtą veikti, drąsą vadovauti ir turėti aiškią viziją sukurti kažką, kas išliktų amžinai.

Jis vaikščiojo maro apimtomis gatvėmis lankydamas ligonius ir už juos melsdamasis kai galėjo būti saugus. Jis paskyrė komisarus su visiška valdžia, kai kiti norėjo diskutuoti.

Jis pasikvietė užsienio gydytojus, kai vietiniai gydytojai mirė.

Jis įvedė karantiną, grasindamas mirties bausme, kai gailestingumas galėjo pasmerkti salą pražūčiai.

Ir kai maras pagaliau baigėsi, Didysis Magistras nešventė ir nepasitraukė.

Jis įkūrė medicinos mokyklą. Jis užtikrino, kad ateities kartos būtų pasirengusios kitam marui.

Tai tikra lyderystė ir kryptingas siekis tikslo.

Kai kitą kartą apsilankysite ligoninėje, prisiminkite Maltos ordino riterius, Didįjį magistrą Cotonerį ir jų modernizuotas ligonines.

Didysis Magistras ne tik kovojo su maru.

Jis atrado būdą, kaip užtikrinti, kad užkrečiamos ligos negalėtų plisti ir nužudyti milijonus Europos gyventojų.

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai