Maltos ordino veiklos Ukrainoje pradžia
Maltos ordinas į pagalbą Ukrainos žmonėms atėjo 1991 metais po TSRS žlugimo.
Ukrainos Maltos ordino pagalbos tarnyba, įkurta bendradarbiaujant su Vokietijos Maltos ordinu, per ateinančius tris dešimtmečius sukūrė visoje šalyje didelę, pastovią ir įvairią pagalbos projektų veiklą: psichosocialinės pagalbos klinikas, socialinę pagalbą pagyvenusiems ir neįgaliesiems, mobilias pagalbos komandas bei partnerystes su Vokietijos ligoninėmis ir reabilitacijos centrais.
Nuo 2015 m. – kai Donecko ir Luhansko regionuose pirmą kartą kilo karas – „Malteser International“ pradėjo psichosocialinės paramos programas pabėgėliams rytinėje Ukrainoje.
Iki 2022 metų karo, Ukrainos maltiečių komandos jau turėjo septynerių metų patirtį teikiant psichologinę pagalbą Ukrainos teritorijoje.
Sprendimas anksti įsitvirtinti pasirodė buvęs nepaprastai reikšmingas. Kai prasidėjo visapusiškas Rusijos įsiveržimas, Maltos ordinui nereikėjo ieškoti kelių į Ukrainą, jis jau turėjo maltiečių padalinius daugelyje šios šalies miestų

Rusijos kariuomenės įsiveržimas 2022 vasario 24 d.
Per 24 valandas po Rusijos įsiveržimo 2022 metų vasario 24 dieną Lenkijos Maltos ordino asociacija priėmė sprendimą organizuoti skubią pagalbą Ukrainai. Operacijos greitis buvo įspūdingas.
Per keletą dienų keliose šalyse vienu metu buvo pradėta vykdyti visapusiška Maltos ordino pagalbos Ukrainai operacija.
Ordino veikla Ukrainoje „Malteser Ukraine“ pradėjo dalyti maistą pabėgėliams geležinkelio stotyse ir pasienio punktuose, kur šimtai tūkstančių žmonių bėgo nuo karinių veiksmų žonos pėsčiomis ir automobiliais.
Nedelsiant buvo įsteigti du kolektyviniai pagalbos pabėgėliams centrai. Lvove buvo įkurtas centralizuotas medicinos centras; Ivano-Frankivske per 48 valandas atvyko palapinės, lauko lovos, antklodės ir maistas – atsiųsti lėktuvu iš Vokietijos – ir buvo išdalinti tą pačią dieną, kai nusileido.
Mobilios medicinos klinikos ir greitosios pagalbos automobiliai buvo padovanoti perkrautoms Ukrainos ligoninėms.

Vengrijos maltiečiai priima pabėgėlius iš Ukrainos prie Vengrijos sienos
Prie sienų Ordino organizacijų tinklas vienu metu suveikė keturiose šalyse turinčiose sieną su Ukraina: per penkias savaites 69 000 savanorių visoje Rytų Europoje buvo mobilizuoti šiai veiklai – tai stebinantis skaičius, atspindintis gilias Maltos ordino šaknis Vidurio Europos pilietinėje visuomenėje.
Lenkija: Šios šalies maltiečiai įkūrė tris pagalbos punktus pasienio perėjimo punktuose Hrebenne, Krościenko ir Korczowa; medicinos pagalbos punktus Krokuvos ir Katovicų geležinkelio stotyse; 13 surinkimo pagalbos surinkimo centrų visoje šalyje; logistikos centras Chorzove, koordinuojantis 40 sunkvežimių su maistu ir vaistais atgabenimą į Lvovą ir Ivano-Frankivską
Vengrija: Maltos ordinas organizavo paramos ir paėmimo paslaugas Beregsurány mieste prie Ukrainos sienos; pagalba pabėgėliams ir jų apgyvendinimą; maisto išdavimo punktus Budapešte; iki 2022 m. pabaigos Vengrijos Maltos ordino pagalbos tarnyba tarnyba suteikė pagalbą 52 388 pabėgėliams, išdalino 253 mln. Vengrijos forintų vertės paaukotų prekių ir apgyvendino 9 049 pabėgėlius.

Rumunija: Rumunijos Maltos ordino pagalbos tarnybą organizavo pastovų Ukrainos pabėgėlių apgyvendinimą ir tarpvalstybinius perėjimo punktus Sighetu Marmației, Siret ir Satu Mare vietovėse prie sienos su Ukraina.
Slovakija: Slovakijos maltiečiai organizavo ukrainiečių pabėgėlių transportavimą ir apgyvendinimą, ypatingą dėmesį skiriant tėvų nelydimiems vaikams ir motinoms su mažais vaikais.
Motina, kuri ant dukters odos užrašė savo telefono numerį. Tikra istorija
Aleksandra Makoviy prieš karą gyveno su vyru ir jų mažyle Vira Kijeve.
2022 m. vasario 24 d. mieste prasidėjo mūšiai ir jos šeima negalėjo išvykti – keliai buvo užkimšti pabėgėlių.
Jie slėpėsi savo bute, klausydamiesi sprogimų.
Aleksandra netikėtai sugalvojo būdą nepamesti savo dukrelės karo metu, nes niekas nežinojo kas bus toliau.

Užrašas ant Viros nugaros. Photo credit: Sacha Mikoviyi
„Mano rankos labai drebėjo, todėl rašysena tokia baisi“, – prisiminė Aleksandra. -. Aš tiesiai ant savo dukters nuogos nugaros užrašiau Viros vardą, gimimo datą ir du telefono numerius – vieną mamos, kitą tėčio. Jei mes mirtume, ją būtų galima rasti ir ji žinotų, kas ji yra.“
Ji taip pat įdėjo kortelę su daugiau informacijos į Viros drabužių kišenes ir kuprinę. Nes kortelė gali iškristi. O odos niekas neatims.
Maltiečių pagalba pirmąjį karo pusmetį
Praėjus šešiems karo mėnesiams Ukrainos maltiečių vadovas Pavlo Titko, kalbėdamas iš Lvovo „Malteser International“ būstinėje Kelne susirinkusiems žurnalistams, apibendrino Ukrainos maltiečių darbą nuveiktą per šiuos keletą pirmų karo mėnesių taip:
- 365 000 karšto maisto porcijų išdalinta pabėgėliams Ukrainos geležinkelio stotyse, pasienio punktuose ir prieglobsčiuose
- Pagalbos siuntos pasiekė 65 miestus ir miestelius visoje Ukrainoje, įskaitant šios šalies pietų ir rytų regionius.

- 5 500 tonų humanitarinės pagalbos prekių pristatė vien tik Vokietijos Maltos ordino asociacija
- Ukrainos maltiečiai organizavo daugiau kaip 13 000 psichosocialinių konsultacijų šalies viduje perkeltiesiems asmenims
- Pirmosios pagalbos kursuose buvo apmokyta daugiau 3 000 žmonių
- Įsteigti ir veikia du kolektyviniai pabėgėlių pagalbos centrai.
- Į Ukrainos ligonines perduota daugybė greitosios pagalbos automobilių.

Ukrainos maltiečių vadovas taip pat jau tada įspėjo apie tai, kas laukia netolimoje ateityje. Artėjant žiemai, ir 900 000 žmonių gyvenant laikinuose prieglobsčiuose – o temperatūra rytinėje Ukrainoje nuolat nukrinta iki minus 20 laipsnių Celsijaus – Ukrainos maltiečiai jau ruošėsi šaltajam sezonui: įrenginėjo saulės baterijas, dalino antklodes ir renovavo kolektyvinio prieglobsčio vietas ir slėptuves miestuose į vakarus nuo Lvovo, kad jos būtų pritaikytos žiemai.
Vyras, kuris nuotraukoje pamatė savo šeimos mirtį. Tikra istorija
43-ejų Serhijus Perebyinis užaugo Donecke kartu su žmona Tetiana. Jie susitiko vidurinėje mokykloje, įsimylėjo naktiniame klube, susituokė 2001 m. ir apsigyveno Irpino priemiestyje netoli Kijevo, kur augino 18-metį sūnų Mykytą ir 9-metę dukrą Alisą. Jie turėjo du šunis, vasarnamį, draugų.
2022 m. vasario 24 d. Serhiy buvo Donecke, prižiūrėdamas sergančią motiną. Tetiana su vaikais liko Irpine. Kai Rusijos pajėgos pradėjo apšaudyti jų rajoną, ji jam paskambino iš pastato viršutinio aukšto – vienintelės vietos, kur buvo telefono signalas.

Tetiana Perebyinis su savo sūnumi Mykyta. Abu žuvo 2022 kovo 6 dieną, kai bandė pabėgti iš apšaudomo Kijevo priemiesčio Irpinio. Photo credit: CBS News
„Tada mes kalbėjomės paskutinį kartą“, – prisimena Serhiy. – Aš pasakiau žmonai: „Atsiprašau, kad negalėjau tavęs apsaugoti.“
Bet ji atsakė: „Nesijaudink, mes tai įveiksime, viskas bus gerai.“
Kitą rytą Tetiana nusprendė bėgti su vaikais. Serhiy sekė jos telefoną. Taškas sustojo prie ligoninės.
Tada jo „Twitter“ sraute pasirodė nuotrauka – „New York Times“ pirmojo puslapio nuotrauka, kurią padarė fotografė Lynsey Addario, kurioje matyti keturi kūnai gatvėje šalia tilto Irpine.
„Aš atpažinau savo vaikus, nors jų veidai buvo paslėpti“, – prisipažino jis. – „Aš juos atpažinau pagal drabužius, kuprines ir lagaminą.“
Jis su Tetiana kalbėjosi vos prieš kelias valandas. Jis sekė jų maršrutą savo telefone. Jis stebėjo, kaip taškas sustojo. Tada jis pamatė nuotrauką ir suakmenėjo iš siaubo.
„Aš praradau visus savo artimus žmones ir savo gyvenimo prasmę“, – prisipažino vyras.

Serhiy Perebyinis kalbasi su CBS News korespondentu Charlie D’Agata irpine, Ukrainoje, kovo 14d., 2022, Ant suoliuko padėtos krauju aptaškytos Serhyi’aus žmonos ir vaikų kuprines, kurias jie turėjo bėgdami nuo apšaudymų Photo credit: CBS News
Po metų žurnalistai grįžo į Irpiną. Serhiy vis dar ten buvo.
Jis parodė jiems vaikų kuprines – vis dar su išdžiūvusiu krauju, pradurtas šrapnelio skeveldrų.
„Vaikai mirė iš karto. Tetiana mirė maždaug po valandos…“, – pratarė jis.
Nematomos žaizdos: psichologinė pagalba dideliu mastu
Karas griauna ne tik pastatus, bet ir stipriai pažeidžia žmonių psichiką.
Tai tiesa, kurią Maltos ordinas suprato dar 2015 m., kai pirmą kartą pradėjo vykdyti traumų konsultavimo programas žmonėms, tapusiais pabėgėliais dėl Donbaso konflikto.
2022 m. tos programos tapo nacionaline būtinybe.
Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad dėl karo Ukrainoje įvairių psichinių ligų ir psichotraumatinių sutrikimų turi apie 10 milijonų žmonių, o maždaug pusė visų gyventojų skundžiasi dažnais nerimo priepuoliais.
Maltos ordinas tapo vienu iš pagrindinių psichinės sveikatos priežiūros teikėjų šiam milžiniškam skaičiui žmonių.
2022 metais Maltos ordino psichosocialinė programa buvo išplėsta visoje Ukrainoje, dienos centruose ir mokyklose siūlant individualią terapiją, šeimos konsultacijas, grupines sesijas, meno terapiją ir psichologinį švietimą.

Buvo įvesta naujovė, vadinama psichologine pirmąja pagalba (PFA) – greito stabilizavimo metodas žmonėms, patiriantiems staigią krizę ir besiskiriantis nuo ilgalaikės terapijos ir skirtas mokyti savanorius, žurnalistus, mokytojus ir civilius, kad pagalba pasiektų tuos, kurie niekada nepatektų į kliniką.
„Malteser Ukraine“ psichologės Olena Abramuk ir Viktoria Sokil pradėjo mokymus Ukrainos visuomenei, teigdamos, kad psichologinė pirmoji pagalba yra „tokia pat būtina kaip tradicinė medicininė pirmoji pagalba“
Vien 2024 m. „Malteser International“ suteikė psichosocialinę paramą daugiau nei 40 000 žmonių – įskaitant traumos terapiją, šeimos konsultacijas, meno terapijos užsiėmimus ir mobilias žaidimų aikštelių intervencijas traumuotiems vaikams.
Per trejus metus buvo suteikta daugiau nei 60 000 konsultacijų, kurios padėjo daugiau nei 37 000 suaugusiųjų ir maždaug 45 000 vaikų bei nepilnamečių.

Vaikų padėtis buvo ypač sudėtinga.
2025 m. nacionaliniai duomenys parodė, kad 75 % Ukrainos vaikų pasireiškė potrauminio streso simptomai – nerimas, depresija, agresija, socialinė izoliacija ir tylėjimas.
Kas penktas kentėjo nuo košmarų ar miego sutrikimų; kas dešimtas visiškai atsisakė eiti į mokyklą ar bendrauti.
Ukrainos maltiečių vadovas Pavlo Titko, kalbėdamas 2025 m. liepos mėn. Romoje vykusioje Ukrainos atkūrimo konferencijoje, aiškiai apibūdino šios veiklos svarbą: „Investicijos į vaikų psichinę sveikatą reiškia ne tik pagalbą jiems išgyventi karą, bet ir padeda visai visuomenei išgydyti žaizdas bei atsigauti.“
Mykola iš Buchos – 20 minučių draugams palaidoti. Tikra istorija
Mykola ir jo žmona visą mėnesį slėpėsi savo daugiabučio namo rūsyje Buchoje, Kijevo priemiestyje, kuris tapo karo žiaurumo simboliu.
Atvykusios rusų pajėgos sistemingai tikrino kiekvieno vyro dokumentus ir telefoną.Visi, kurie buvo įtariami ryšiais su kariuomene — arba tiesiog neturėjo tinkamo amžiaus — buvo nušauti.
Prieš nušaudant, suimtuosius tikrindavo, ar nėra tatuiruočių, jei jos rodytų karinę tarnybą.
„Jie nužudė visus, kuriems buvo mažiau nei 50 metų,“ pasakojo Mykola
Kadangi jam buvo 53 metai, jį paliko gyvą.

Mykola iš Buchos ir jo draugų nužudymo vieta prie transformatorinės su įbestais kryžiais. Photo credit: Telegraf.
Tada jam davė 20 minučių. Du jo draugai buvo nušauti jo akyse.
Trečiasis žuvo nuo granatos. Jo kūnas kelias dienas gulėjo gatvėje.
„Norėjau savo draugus tinkamai palaidoti – kiek galėjau. – sakė Mykola.- Deja, kapai nėra pakankamai gilūs, bet nenorėjau, kad juos suėstų šunys“
Mykola pažymėjo kiekvieną kapą lentos gabalu ir ant jo nupiešė ikoną – kryžių, simbolį – priklausomai nuo aukos religijos.
Kai vėliau į Buchą atvyko žurnalistai, jie netoli bažnyčios rado palydovų patvirtintas masines kapavietes. Jie rado vieną ant kito sukrautus maišus su kūnais, suvyniotais į brezentą.
Mykola ten buvo. Jis parodė jiems, kur palaidoti jo draugai.
Trečioji žiema
Trečiąją karo žiemą – 2024–2025 m. žiemą – pagalbos darbuotojai apibūdino kaip ypač žiaurią. Po beveik trejų metų bombardavimo Ukrainos elektros tinklas tapo pastoviu Rusijos raketų taikiniu.
Daugelyje namų neveikė šildymo sistemos; langai buvo išmušti ir nesudėti iš naujo, tiesiog nebuvo tiek stiklo.

Lisa Schönmeier, „Malteser International“ Ukrainos skyriaus vadovė, apibūdino situaciją: „ Puolimas prieš Ukrainą akivaizdžiai sustiprėjo. Dabar, žiemos pradžioje, svarbu remti žmones, kol temperatūra toliau krinta. Per įvairias vietines partnerių organizacijas pradedame dalyti žiemos rinkinius su šildomosiomis medžiagomis, antklodėmis, termosais ir žibintuvėliais. Artimiausiais mėnesiais planuojame dalyti maistą pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems evakuacijos centruose.“
Iki žiemos pradžios „Malteser International“ suteikė paramą daugiau nei 80 000 žmonių, dalindama higienos priemones, maisto paketus, teikdama psichologinę pagalbą ir žiemos rinkinius, įskaitant didelės rizikos rytinius Sumų ir Charkovo regionus. Schönmeier pridūrė: „Jie mato, kad mes vis dar esame šalia jų, kad nepaliekame jų vienų.“

„Aš nebeturiu namų,nebeturiu biuro, nebeturiu gimtojo miesto.“: Alinos Beskrovnos istorija
Alinai Beskrovnai buvo 31 metai, ji buvo finansų ekspertė, turinti sėkmingą karjerą ir mylimą miestą. Kaip ji pasakojo, Mariupolis buvo „klestintis miestas“, kuriame žmonės buvo laisvi, dirbo ir kūrė.
Prasidėjus karui, Alina liko Mariupolyje savo noru – tikėjo jo ateitimi.
Vasario 24 d. ji persikraustė iš savo buto į draugo namus kitoje miesto pusėje, nes ten buvo geresnis rūsys. Kai ji nusprendė grįžti, jos namas jau buvo subombarduotas. Daugelis kaimynų žuvo.

Rūsys kuriame Alina Beskrovna mėnesį slėpėsi Mariupolyje su dar 32 pabėgėliais, kurių dalis buvo maži vaikai.
Keturias savaites Alina rūsyje su dar 32 pabėgėliais gyveno mieste be vandens, elektros, dujų ar informacijos.
Ji palaidojo aukas, žuvusias už jos lango – žmones, kurių ji niekada nebuvo sutikusi.
„Rusijos kariuomenė apšaudė netoliese esančią maisto prekių parduotuvę. Ne visiems pavyko pabėgti.– pasakojo Alina – Jie taip apšaudė devynių aukštų pastatą kitoje gatvės pusėje. Kai kurie žmonės naktį miegojo savo butuose ir žuvo. Mes juos palaidojome“.
Jos tėvas gyveno kitoje miesto pusėje. Jis atsisakė prisijungti prie jos. Tėvas sakė, kad jei reikės, eis pėsčiomis. Paskutinį kartą ji su juo kalbėjo 1922 metų vasario 27 d.
„Nežinau, ar jis gyvas,“ – pasakojo pabėgėlė Alina. – „Aš nebeturiu namų, nebeturiu biuro, nebeturiu gimtojo miesto.“

Alina Beskrovnaja ruošia maistą lauke savo slėptuvės gyventojams Mariupolyje 2022 kovo mėnesį
Protezavimo programa: grąžinant gyvenimą amputuotiesiems
Viena iš svarbiausių – ir nepaprastai reikalingų programų, kurią Maltos Ordinas pradėjo Ukrainoje, buvo tiesioginis atsakas į vieną iš žiauriausių karo pasekmių: masines kojų ir rankų amputacijas. Buvo numatoma kad protezų poreikis išaugs iki daugiau nei 100 000.
2022 m. rugsėjį Maltos ordinas atidarė mobilią protezavimo laboratoriją Lvove – pirmąją tokio masto Ukrainoje. Pasaulinio protezavimo technologijų lyderio „Ottobock“ laboratorija buvo įsigyta padedant Vokietijos užsienio reikalų ministerijai ir Vokietijos Sveikatos apsaugos ministerijai. Projektas vyko su šūkiu „Nepalenkiama Ukraina“.
Pavlo Titko apibūdino jos sukūrimo greitį: „Apie šią idėją pradėjome kalbėti tik birželį, kai pradėjo aiškėti problemos mąstas. Karo metu reikia rasti greitus sprendimus. Ši mobilioji laboratorija, kurią įsigijome iš „Ottobock“, yra greitas ir veiksmingas sprendimas padėti žmonėms, kuriems per karą Ukrainoje buvo amputuota viena ar keletas galūnių. Mažinti kančias ir suteikti viltį žmonėms, kuriems buvo atliktos amputacijos, yra vienas iš mūsų prioritetų.“

Ši programa truko visą karo laikotarpį. Iki 2025 m. Ordinas bendradarbiavo su Lvovo kompleksiniu reabilitacijos centru „Halychyna“, kad atidarytų pilną protezavimo dirbtuvę su penkiomis darbo vietomis, leidžiančią pacientams visą protezavimo priežiūros procesą atlikti vienoje vietoje.
Buvo pristatyta daugiau nei 200 elektrinių vežimėlių ir mobilumo skuterių, o 2025 m. rugsėjį buvo pradėti aukštos kvalifikacijos mokymo kursai Ukrainos protezistams, siekiant sukurti ilgalaikę vietinę kompetenciją šioje labai specialioje srityje.
Tautų tinklas: Europos solidarumas veiksme
Vienas iš labiausiai įsimintinų Maltos ordino operacijos Ukrainoje aspektų buvo greitis, su kuriuo buvo sukurtas visos Europos pagalbos asociacijų tinklas.
Tai nebuvo koordinuojama jokios vyriausybės – tai atsirado iš pačių Ordino institucinių struktūrų ir šimtmečius trunkančių jo nacionalinių asociacijų ryšių.
Per šešis mėnesius pagalbą suteikė asociacijos iš Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Slovakijos, Lietuvos, Šveicarijos ir Airijos. Airijos Maltos ordino asociacija dalyvavo tarptautiniuose koordinaciniuose susitikimuose ir siuntė pagalbą.
Vien tik 2024 m. Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnyba parėmė 2 256 Ukrainos pabėgėlius, teikdama socialinę ir psichologinę pagalbą, lietuvių kalbos pamokas bei švietimo programas Vilniuje, Kaune ir Marijampolėje.
Suverenaus Maltos Ordino diplomatinis tinklas buvo operatyvinis turtas, kurio negalėjo panaudoti jokia įprasta NVO. Ordino ambasados Ukrainoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kaimyninėse šalyse padėjo užtikrinti į konfliktų zonas įvažiuojančių transporto priemonių ir savanorių apsaugą – funkciją, kuri buvo kur kas daugiau nei tik simbolinė diplomatija.
Maltos Ordino, kaip suverenaus tarptautinės teisės subjekto, statusas suteikė jam unikalią padėtį: pagalbos konvojai ir darbuotojai, keliaujantys jo globoje, turėjo apsaugą, kurios neturėjo dauguma pagalbos organizacijų.
2025 m. gegužę Suverenus Maltos ordinas ir Lenkijos Respublika pasirašė oficialų ketinimų protokolą dėl glaudesnio bendradarbiavimo Ukrainoje, apimantį skubią pagalbą, protezavimą, fizinę ir psichinę reabilitaciją, pirmosios pagalbos mokymus, pagalbą Charkovui ir pokario vystymosi pagalbą. Tai buvo partnerystės, kuri veikė vietoje nuo 2022 m. vasario, įforminimas.

Savanorių mobilizacijos mastas, palaikantis Ordino operaciją, yra stulbinantis ir retai apie jį pranešama. Iki 2022 m. balandžio – praėjus vos penkioms savaitėms nuo įsiveržimo – 69 000 savanorių visoje Rytų Europoje buvo įsipareigoję prisidėti prie šių pastangų.
Vien Lenkijoje Ordinas dislokavo 300 darbuotojų ir daugiau nei 1 000 savanorių, veikiančių iš būstinių Katovicuose ir Choržove.
Tai nebuvo profesionalūs kariai ar apmokami tarptautiniai darbuotojai. Tai buvo gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, pensininkai riteriai, universitetų studentai ir paprasti piliečiai, kurie naktimis pervežinėjo humanitarinius krovinius, budėjo pasienio postuose esant žema temperatūrai, ar teikė pagabą traumuotiems vaikams laikinose prieglaudose.











