2026-03-09

Nuo vergo irkluotojo galerose iki Maltos ordino Didžiojo Magistro – nepaprasta Jean Parisot de Valette gyvenimo istorija, pakeitusi Europos likimą

Šiuolaikiniai istorikai Jean Parisot de Valette laiko vienu iš efektyviausių karo vadų istorijoje ir žymiausiu Didžiuoju magistru Maltos riterių ordino istorijoje.

 Jo gebėjimas įkvėpti ir vadovauti riteriams, strateginis sumanumas ir karinių įgūdžių bei gilių religinių įsitikinimų derinys daro jį unikalia figūra XVI a. Europos istorijoje.

De Valette pavyzdys įkvėpė Europos šalių pasipriešinimą Osmanų imperijos ekspansijai ir sustiprino krikščioniškosios Europos tapatybę kritiniu istoriniu momentu.

1565 m. Didžioji Maltos apgultis buvo lemiamas posūkis kovoje tarp krikščioniškos Europos ir islamo Osmanų imperijos.

De Valette’o pergalė sustabdė Osmanų imperijos plėtrą į vakarų Viduržemio jūros šalis ir parodė, kad Suleimano Didžiojo pajėgos nėra nenugalimos.

Kaip skelbia užrašas ant Didžiojo Magistro kapo, jis tikrai buvo „Europos skydas“.

 

Įstojimas į šv. Jono ordiną

 

Jean Parisot de Valette gimė apie 1495 m. vasario 4 d. kilmingoje La Valette šeimoje Quercy miestelyje, pietvakarių Prancūzijoje. Jo šeima turėjo ilgą ir garbingą istoriją, susijusią su dalyvavimu krikščionių karuose su musulmonais dėl Šventosios žemės, kuri tęsėsi daugelį kartų.

Jo tėvas Guillot turėjo Prancūzijos riterio titulą, o jo senelis Bernard de La Valette tarnavo riteriu ir karaliaus ordinaru. Ši aristokratinė kilmė padėjo jaunajam Jean‘ui patekti į Prancūzijos aukštuomenės sluoksnius ir paruošė jį karinei tarnybai.

Būdamas dvidešimties metų, apie 1514 m., Jean Parisot įstojo į Jeruzalės Šv. Jono ordino (vėliau tapusį Maltos riterių ordinu) Langue de Provence padalinį.

 Šis sprendimas pasirodė esąs lemiamas – nuo tos dienos jis niekada nebegrįžo į Prancūziją ar savo šeimos dvarus.

Šis įsipareigojimas parodė jo gilų atsidavimą religiniam kariniam ordinui, kuris nulėmė visą jo suaugusiojo gyvenimą.

 

Ankstyvieji karai ir Rodo salos užėmimas

 

De Valette karinė karjera prasidėjo vienu iš sudėtingiausių Šv. Jono ordinui laikotarpiu. 1522 m. jis dalyvavo Didžiojoje Rodo salos apgultyje, kur sultono Suleimano Didžiojo 100 000 karių pajėgos nugalėjo 7000 Šv. Jono ordino riterių gynybą.

Po šešių mėnesių salos apgulties išgyvenę hospitalierai, vadovaujami tuometinio Didžiojo Magistro Philippe Villiers de L’Isle-Adam, buvo priversti evakuotis iš Rodo salos.

Dėl šio pralaimėjimo Šv. Jono ordinas septynerius metus neturėjo savo būstinės, kol 1530 m. imperatorius Karolis V jiems suteikė Maltos salą ir Tripolio miestq už simbolinį metinį mokestį – vieną maltiečių sakalą.

De Valette kelias į lyderystę buvo pažymėtas tiek triumfu, tiek sunkumais.

1541 m., per jūrų mūšį su Abd-ur-Rahman Kust Aly, de Valette buvo sužeistas, o jo galera „San Giovanni“ buvo paimta priešų.

Vėliau De Valette buvo padarytas vergu ir vienerius metus vergavo galeroje, kurią valdė žinomas berberų piratas Turgut Reis, kol buvo išmainytas į kitus belaisvius.

Ši nelaisvės ir vergavimo osmanų galerose patirtis būsimam Didžiajam Magistrui suteikė neįkainojamų žinių apie priešų kovos metodus ir psichologiją.

Po išlaisvinimo iš vergijos, de Valette toliau kilo Ordino rangų laiptais. 1546 m. jis tapo Tripolio gubernatoriumi, kur atkurė tvarką strategiškai svarbiame mieste.

 Jo karinis sumanumas ir vadovavimo gebėjimai 1554 m. jam pelnė Šv. Jono ordino jūrų pajėgų vado pareigas.

 

Išrinkimas Didžiuoju Magistru

 

1557 m. rugpjūčio 21 d., po Didžiojo Magistro Claude de la Sengle mirties, riteriai vienbalsiai išrinko Jean Parisot de Valette 49-uoju Šv. Jono (būsimo Maltos ordino) Didžiuoju Magistru.

 

 

Rinkimai vyko kritiniu momentu, kai mažai salai nuolat grėsė Osmanų imperijos invazija. Riteriai suprato, kad jiems reikia vadovo, turinčio didelę karinę patirtį, strateginę viziją ir tvirtumą, kad galėtų atremti  artėjančią audrą.

 

Pasirengimas karui

 

Tapęs Didžiuoju Magistru, de Valette iš karto ėmėsi stiprinti Maltos salos gynybą. 1560 m. jis sudarė sąjungą su Habsburgų imperija, siekdamas atkovoti Tripolio miestą, tačiau ekspedicija baigėsi katastrofišku krikščionių pralaimėjimu Džerbos mūšyje.

Admirolo Piyale Pasha vadovaujama osmanų laivyno flotilė sutriuškino krikščionių sąjungą, nužudydama daugiau nei 5000 vyrų ir užgrobdama  arba sunaikindama pusę jų laivų.

Šis pralaimėjimas pažymėjo osmanų jūrų galios Viduržemio jūroje viršūnę ir tapo aiškiu įspėjimu, kad puolimas prieš Maltos salą yra neišvengiamas.

Nepaisydamas šios nesėkmės, de Valette pasinaudojo kitais metais, kad sustiprintų salos gynybą, sukauptų atsargas, įdarbintų kareivius iš Italijos ir užbaigtų darbus svarbiuose Saint Angelo, Saint Michael ir Saint Elmo fortuose.

De Valette karinės žvalgybos tinklas Konstantinopolyje nuolat teikė jam informaciją, ir 1565 m. pradžioje jis jau žinojo, kad osmanų invazija yra neišvengiama.

 

Didžioji Maltos salos apgultis (1565 m.)

 

1565 m. gegužės 18 d. prie Maltos krantų pasirodė didžiulė osmanų armada. Laivyną sudarė apie 200 laivų, kuriuose buvo 30 000–40 000 karių.

Jėgoms vadovavo trys patyrę vadai: admirolas Piyale Pasha, kuris suplanavo pergalę Džerboje, Didysis viziris Mustafa Pasha, vadovavęs sultono Suleimano sausumos kariuomenei ir legendinis 80-metis korsaras Dragut Reis.

Prieš šią galingą kariuomenę stojo 70-metis Maltos ordino Didysis Magistas Jean de Valette, vadovavęs maždaug 500–700 Maltos riterių ir 6000–8000 maltiečių milicijos ir pėstininkų.

Pajėgų skirtumas buvo didžiulis – gynėjų buvo bent keturis kartus, o gal net šešis kartus mažiau nei priešų.

 

St. Elmo fortas

 

De Valette’o karinis genialumas pasireiškė jo strateginiais sprendimais apgulties pradžioje. Osmanų vadai buvo tikri, kad St. Elmo fortas, saugantis įėjimą į Didįjį Maltos salos uostą, kris per tris–penkias dienas.

De Valette buvo teisingai apskaičiavęs, kad turkai pirmiausia turės užsitikrinti šią poziciją, todėl forte sutelkė pusę savo sunkiosios artilerijos ir nuolat siuntė pastiprinimus.

Bombardavimas prasidėjo 1565 m. gegužės 27 d., kai trys dešimtys Osmanų imperijos pabūklų, išdėstytų ant aukšto Sciberras kalno, pradėjo naikinti fortą.

Po savaitės intensyvaus bombardavimo fortas iš tiesų buvo paverstas griuvėsiais, tačiau jo gynėjai laikėsi. De Valette naktimis evakavo sužeistuosius ir tamsoje papildydavo uosto garnizoną.

Kai gynėjai pranešė, kad išlaikyti fortą tampa neįmanoma, de Valette atsisakė leisti jiems pasitraukti, suprasdamas, kad kiekviena diena, kurią Fort St. Elmo išlaiko, yra laimėta diena, kol iš Sicilijos atvyks pagalbos pajėgos.

 St. Elmo fortas galiausiai krito 1565 m. birželio 23 d., po 31 dienos nuožmių kovų – daugiau nei šešis kartus ilgiau, nei osmanai buvo prognozavę.

Gynėjai, kurių buvo daugiau nei 1500, buvo išžudyti iki paskutinio, tik nedideliam jų skaičiui pavyko perplaukti uostą ir pasiekti saugią vietą.

Tačiau St. Elmo forto apgultis osmanams kainavo mažiausiai 6000 aukų, įskaitant pusę jų elitinio janičarų korpuso ir mirtinai sužeisto Dragut Reiso.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais gynėjai ištvėrė tai, kas buvo apibūdinta kaip vienas iš sunkiausių ilgalaikių bombardavimų, kokių iki tol pasaulis buvo matęs.

Osmanai surengė daugybę pakartotinių puolimų, bet kiekvienas iš jų buvo atremtas dėl de Valette’o strateginės pozicijos, gynėjų drąsos ir kritinių osmanų koordinavimo nesėkmių.

 

De Valette’o asmeninis vadovavimas

 

Būdamas septyniasdešimties metų, Jean de Valette nevadovavo iš saugaus štabo – jis vadovavo iš fronto linijos.

Rugpjūčio 18 d., kai sprogo didžiulė osmanų mina, sunaikinusi dalį Kastilijos bastiono, jo gynėjus buvo apėmusi panika. Vienas karininkas netgi sušuko: „Viskas prarasta! Turime trauktis į Šv. Angelo!“

Tačiau De Valette, esantis savo vadavietėje netoliese, nesuabejojo.

Ispanų karys Francisco Balbi di Correggio, kuris aprašė apgultį, savo dienoraštyje rugpjūčio 20 d. pažymėjo, kad sužinojęs apie turkų įsiveržimą, de Valette „tuoj pat nuskubėjo į kritinę vietą, kur jo buvimas turėjo didžiulį poveikį. Išsitraukęs kardą, jis tvirtai stovėjo pavojingiausioje vietoje, kol turkai pasitraukė“.

Paėmęs iš artimiausio kario ietį, jis asmeniškai vadovavo kontratakai, kuri pakeitė kovos eigą.

 

Pergalė prieš didžiulę kariuomenę

 

Rugsėjo pradžioje abi pusės buvo išsekusios po ilgų kovų.

 Osmanai prarado nuo 10 000 iki 20 000 vyrų, jų karinės atsargos labai mažėjo, o  kovinė dvasia buvo kritusi.

1565 m. rugsėjo 8 d., Marijos gimimo šventę, iš Sicilijos pagaliau į Maltą atvyko ispanų pagalbos pajėgos. Pamatę naujas pajėgas ir bijodami, kad artėjant žiemai liks įstrigę saloje, osmanų vadai įsakė trauktis.

Didžioji Maltos apgultis baigėsi 1565 m. rugsėjo 11 d.

Žuvo apie trečdalis Maltos gyventojų ir 500 riterių, bet sala liko krikščionių rankose. Naujiena apie pergalę pasklido po Europą, kur nuo Ispanijos iki tolimosios Anglijos skambėjo bažnyčių varpai. Įvyko neįmanoma – nedidelė kariuomenė nugalėjo vieną galingiausių imperijų istorijoje.

 

Religinis atsidavimas ir dvasinis vadovavimas

 

Per visą apgultį Didysis Magistras Jean de Valette parodė gilų tikėjimą, kuris palaikė jį ir jo gynėjus. Jis reguliariai meldėsi prieš senovinę Damasko Dievo Motinos ikoną, prašydamas Mergelės Marijos užtarimo. Gynėjai buvo įsitikinę, kad jų išlikimas ir pergalė priklauso ne tik nuo karinės jėgos, bet ir nuo dieviškosios pagalbos.

Po osmanų pasitraukimo Marijos gimimo šventės dieną de Valette, apimtas dėkingumo, padėjo savo kardą ir skrybėlę prie Damasko Dievo Motinos bažnyčios altoriaus laiptų, skirdamas pergalę Švenčiausiajai Mergelei. Jis praleido daug valandų vienas, melsdamasis Dievo Motinos pergalės bažnyčioje, kurią pats įkūrė.

Šis gilus dvasinis aspektas buvo neatsiejamas nuo jo, kaip karžygio, tapatybės – jis kovojo ne tik dėl teritorijos, bet ir dėl krikščioniškosios civilizacijos išlikimo Viduržemio jūros regione.

 

Naujo miesto vizija, Valetos miesto statyba

 

Matydamas, kad Maltos saloje esamos tvirtovės buvo smarkiai nukentėjusios, de Valette nutarė statyti Maltos saloje naują tvirtovę ir naują miestą, kurie taptų krikščionių bastionais, kurie galėtų atlaikyti būsimus osmanų antplūdžius.

Tam jis paprašė popiežiaus Pijaus IV (vėliau popiežiaus Pijaus V) pagalbos ir popiežius pasiuntė savo geriausią karo inžinierių Francesco Laparelli da Cortona suprojektuoti miestą.

 

 

1566 m. kovo 28 d., praėjus vos septyniems mėnesiams po apgulties pabaigos, Didysis Magistras de Valette padėjo naujojo miesto pamatus ant Sciberras kalno šlaito, toje pačioje vietoje, kur tūkstančiai turkų kareivių žuvo bandydami šturmuoti Fort Saint Elmo tvirtovę.

Ši Valetos simbolinė vieta osmanų pralaimėjimo vietą pavertė krikščionių triumfo simboliu ir vėliau tapo Dievo Motinos Pergalės bažnyčia.

 

Renesanso urbanistika

 

Dvi Valetos kovo mėnesio sukaktys 1566 ir 1571 m.

Architektas Laparelli suprojektavo naują Maltos salos sostinę Valetą pagal renesanso principus ir sukūrė pirmąjį Europoje miestą su vienodu tinkliniu išdėstymu ir galingomis bastioninėmis sienomis.

Miestas buvo sumanytas kaip architektūros šedevras ir karinė tvirtovė, įkūnijanti geriausius to meto gynybinių tvirtovių statybos principus.

Valeta buvo pastatyta per penkerius metus 4000 iš Sicilijos atgabentų darbininkų jėgomis ir atspindėjo naujausią Europos karinę architektūrą.

Popiežius Pijus V suteikė šiai statybai didelę finansinę paramą ir įtikino religinius ordinus visoje Europoje skirti dešimtadalį savo vienuolyno pajamų statybai.

Miestas buvo oficialiai pavadintas Valeta jo įkūrėjo Jeano Parisot de Valette garbei. 1571 m. kovo 18 d. Valeta tapo oficialia Maltos sostine, o riteriai perkėlė ten savo būstinę iš senosios Birgu miesto dalies.

 

Paskutinės dienos

 

1568 m. rugpjūčio 21 d., lygiai vienuolikai metų po Jean De Valette išrinkimo Didžiuoju Magistru, jį ištiko insultas ir netrukus po to jis mirė.

 Didžiajam Magistrui tada buvo 73 metai. Jis taip ir nesulaukė Valetos, jo vardu pavadintos Maltos salos sostinės statybos pabaigos.

Jean De Valette buvo palaidotas Valetos Švč. Mergelės Marijos Pergalės bažnyčioje, kur jis praleido nesuskaičiuojamas valandas melsdamasis.

Vėliau De Valette’o palaikai buvo perkelti į Šv. Jono katedros kriptą Valetoje, kur jie ilsisi geltono smiltainio sarkofage, padengtame bronziniu dangčiu su Didžiojo Magistro natūralaus dydžio bareljefu.

 

Charakteris ir lyderio savybės

 

Jean Parisot de Valette įkūnijo idealias krikščioniškas riterio dorybes – drąsą, drausmę, strateginį sumanumą ir tvirtą tikėjimą. Šiuolaikiniai pasakojimai ir istorinė analizė atskleidžia jo sudėtingą ir žavų charakterį.

 

Karinis genijus turintis strateginę viziją

 

De Valette Didžiosios apgulties metu parodė išskirtinį strateginį mąstymą. Jo sprendimas paaukoti Fort St. Elmo, kad laimėtų laiko, artilerijos išdėstymas, siekiant maksimaliai padidinti gynybos pranašumą, ir kontržvalgybos naudojimas iš perbėgėlių – visa tai prisidėjo prie pergalės prieš didžiulę persvarą turintį priešą.

Jis puikiai suprato apgulties karo psichologiją ir žinojo, kad asmeninis pavyzdys ir karių moralės palaikymas yra toks pat svarbus kaip karinė taktika.

 

Asmeninė drąsa ir pavyzdinis vadovavimas

 

Būdamas septyniasdešimties metų, de Valette atsisakė gydyti savo žaizdas ir asmeniškai vadovavo puolimui. Jo fizinis buvimas ant sienų pavojingiausiais momentais įkvėpė jo vyrus antžmogiškoms pastangoms.

Kaip pažymėjo tų laikų kronikų rašytojai, „Didysis Magistras galėjo vadovauti iš savo tvirtovės, siųsdamas į priekines gynybos linijas savo jaunesnius karius. Tačiau lemiamu momentu jis pats paėmė kardą ir puolė į priekį. Jo buvimas ant sienų bombardavimo metu kariniu požiūriu nebuvo būtinas, tačiau psichologiškai savo karių palaikymui jis buvo neįkainojamas“.

 

Kuklumas asmeniniame gyvenime

 

Nepaisant savo didvyriškos reputacijos, de Valette gyveno kukliai ir nesiekė asmeninės šlovės. Kai popiežius Pijus IV pasiūlė jam kardinolo titulą už Maltos salos gynybą, jis atsisakė šio garbės.

Jis valdė išmintingai ir palaikė griežtą drausmę ir dvasingumą Ordine, tuo pačiu įkvėpdamas savo vyrams didžiulę pagarbą.

 

Daugiakalbis ir kultūringas

 

Kaip ir dera aristokratui ir tarptautinio religinio ir karinio ordino vadui, de Valette buvo daugiakalbis – jis puikiai kalbėjo prancūziškai, itališkai, lotynų (bažnyčios kalba) ir arabų kalba (išmokta vergijos laikotarpiu).

Šis kalbinis gabumas leido jam veiksmingai bendrauti su įvairių tautų jo vadovaujamais Europos riteriais ir dalyvauti diplomatinėse derybose.

 

Gilus  tikėjimas

 

De Valette’o dvasingumas buvo jo tapatybės pagrindas.

Jo reguliarios maldos prie Damasko Dievo Motinos ikonos, valandos, praleistos vienišoje kontempliacijoje ir pergalės paaukojimas Švenčiausiajai Mergelei rodo, kad jam tikėjimas ir karinė tarnyba buvo neatsiejami.

 

Osmanų imperijos plėtros sustabdymas

 

1565 m. Didžioji Maltos apgultis buvo lemiamas posūkis kovoje tarp krikščioniškos Europos ir islamo Osmanų imperijos. De Valette’o pergalė sustabdė Osmanų imperijos plėtrą į vakarų Viduržemio jūros šalis ir parodė, kad Suleimano Didžiojo pajėgos nėra nenugalimos.

Nesėkmė Maltoje, kartu su Osmanų imperijos pralaimėjimu Lepanto jūrų mūšyje šešerius metus vėliau (kurioje taip pat dalyvavo riteriai), iš esmės užbaigė Osmanų imperijos ekspansiją į vakarus ir išsaugojo Ispanijos, Italijos ir platesnio Viduržemio jūros krikščioniško pasaulio nepriklausomybę.

 

Architektūrinis ir urbanistinis palikimas

 

Valetos miestas, dabartinė Maltos salos sostinė, yra labiausiai matomas de Valette palikimas. Valeta iš viduramžių miestelio tapo vienu iš geriausių renesanso urbanistinio planavimo ir karinės architektūros pavyzdžių Europoje.

Miesto tinklinis planas, masyvios tvirtovės ir barokinė architektūra įtakojo urbanistinį miestų dizainą visame Viduržemio jūros regione. Šiandien šis miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šiuolaikiniai istorikai Jean Parisot de Valette laiko vienu iš efektyviausių karo vadų istorijoje ir žymiausiu Didžiuoju magistru Maltos riterių ordino istorijoje.

 De Valette’o pergalė sustabdė Osmanų imperijos plėtrą į vakarų Viduržemio jūros šalis ir parodė, kad Suleimano Didžiojo pajėgos nėra nenugalimos.

Kaip skelbia užrašas ant Didžiojo Magistro kapo, jis tikrai buvo „Europos skydas“.

 

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai