
Ordino narių suskirstymas pagal kalbų sistemas
XIV a. pradžioje, įsigijus Rodą ir kitas salyno salas, Jono ordinas įgijo valstybės bruožų. Valdomas Didžiojo Magistro ir Tarybos, Ordinas kaldino savo pinigus ir palaikė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis.
Į Rodą atvykdavo naujų riterių iš visos Europos, todėl jiems buvo natūralu bendrauti su tais, kurie kalbėjo jų kalba ir puoselėjo jų tradicijas.
1319 m. Monpeljė susirinkusi Ordino generalinė kapitula nutarė sugrupuoti narius pagal vienalytes kalbų sistemas, vadinamąsias „Langues“, . Kiekvienai iš jų priklausė prioratai arba didieji prioratai, bajorijos ir komtūrijos.
Langues atitinka ne nacionalinių valstybių, o Vakarų Europos tautinių-kalbinių tapatybių modelį.
Buvo tam tikrų išimčių, nes lenkai ir slavai priklausė Vokietijos Langue, nors ir nekalbėjo vokiškai.
Iš pradžių buvo septynios Langues: Provanso, Overnės, Prancūzijos, Italijos, Aragono (Navaros ), Anglijos (su Škotija ir Airija) ir Vokietijos. 1462 m. Kastilija ir Portugalija atsiskyrė nuo Aragono langu ir sudarė aštuntąjį langą. Kiekvienas Langas turėjo savo vadovą, arba pilietį, kuris vėliau užėmė vieną iš aukštų Ordino pareigų. Kiekvienas Langas, iš pradžių Rodo, o paskui Maltos, turėjo „auberge“ arba užeigą, kuri buvo naudojama apgyvendinimui, susirinkimams ir valgymui, kuris bent jau iš pradžių turėjo būti bendras.
Ši vidinė Šventojo Jono Ordino riterių reorganizacija buvo daugiau ar mažiau baigta XV a. viduryje ir nepakitusi tęsėsi iki pat XIX a. pabaigos.
Praradus Maltos salą (1798 m.), senovinis suskirstymas į Langues baigėsi. Ordinas pradėjo reorganizuotis, o nacionalinės asociacijos atsirado po to, kai 1834 m. Romoje buvo įsteigta Didžioji magisterija.
Pirmieji asociaciją 1859 m. įkūrė vokiečiai, 1875 m. – britai, 1877 m. – italai. Dabar Maltos Ordino nariai, senųjų Langues tradicijų paveldėtojai, yra susibūrę į 6 Didžiuosius Priorus ir 48 nacionalines asociacijas penkiuose žemynuose.











