Didžiulės pasaulinės organizacijos dažnai prasideda nuo vieno žmogaus, kuris turi savo viziją ir misiją. Būtent taip nutiko palaimintajam Gerardui, kukliam vienuoliui, įkūrusiam vieną ilgiausiai istorijoje gyvuojančių pasaulinių humanitarinių organizacijų – Maltos ordiną.
Gerardas gimė 1040 metais mažame Skalos miestelyje Pietų Italijoje, už kelių kilometrų nuo Amalfio miesto.
Jaunuolį mokė vienuoliai arba kunigai, nes tais laikais jie vadovavo daugeliui mokyklų. Šie religingi mokytojai ne tik mokė skaityti ir rašyti, bet ir ugdė tokias svarbias vertybes kaip meilė, nuolankumas ir tarnystė kitiems.
Gerardas užaugo labai atsidavęs kenčiantiems, pasiryžęs padėti sergantiems ar vargstantiems. Ši užuojauta neatsirado iš niekur – ji buvo kruopščiai diegiama ir puoselėjama vaikystėje ir paauglystėje.
Jaunystėje Gerardas keliavo į piligrimines keliones po šventąsias vietas, nes tai buvo įprasta pamaldžių krikščionių praktika. Tokios dvasinės kelionės padėjo žmonėms augti tikėjime ir kartu pažinti platesnį pasaulį. Galbūt vienoje iš tokių piligriminių kelionių Gerardas pirmą kartą pajuto pašaukimą tarnauti Jeruzalėje.
Atvykimas į Jeruzalę
Jeruzalė tuo metu buvo vienas svarbiausių pasaulio miestų. Krikščionys, musulmonai ir žydai ją laikė šventa vieta. Tačiau tuo metu Jeruzalę kontroliavo musulmonų valdovai, todėl krikščionys, norintys aplankyti vietas, kuriose gyveno Jėzus, susidurdavo su daugybe sunkumų.
Kelionė į Jeruzalę buvo labai sunki. Piligrimai (žmonės, keliaujantys į šventas vietas) turėjo įveikti kalnus, dykumas ir jūras. Jie susidurdavo su plėšikais, būdavo sužeidžiami, o neretai ir nužudomi. Daugelis jų taip ir negrįžo namo.
Gerardas atvyko į Jeruzalę didelių permainų laikotarpiu. Musulmonų pasaulyje vyko konfliktai tarp skirtingų valdovų, o Bizantijos imperija (krikščionių imperija, įsikūrusi Konstantinopolyje) silpnėjo. Musulmonų valdžia Jeruzalėje tuo metu buvo gana tolerantiška krikščionims ir leido jiems išlaikyti nedidelius religinius pastatus, jei tik jie nekėlė problemų.
Laimei, italų pirkliai iš Amalfio miesto jau buvo įkūrę specialią vietą Jeruzalėje, kad padėtų pavargusiems keliautojams. Jie pastatė benediktinų vienuolyną, pavadintą Santa Maria Latina (Švč. Marija Lotynų), o netoliese – svečių namus. Tai buvo ne šiaip svečių namai – iš tikrųjų tai buvo panašiau į ligoninę, kurioje buvo rūpinamasi sergančiais ir sužeistais piligrimais.
Gerardas įstojo į šį benediktinų vienuolyną kaip vadinamasis „pasaulietis brolis“. Tai reiškė, kad jis nebuvo kunigas ar vienuolis, kuris visą dieną praleidžia melsdamasis, bet ir dirbo praktinį darbą. Jis pradėjo kaip pagalbininkas, tačiau netrukus išryškėjo jo prigimtiniai vadovavimo gebėjimai.
Kiekvieną dieną Gerardas priimdavo išsekusius piligrimus, tvarstė jų žaizdas, maitino ir suteikdavo jiems saugią vietą pailsėti.
Tuo metu Jeruzalėje gyvenimas nebuvo lengvas. Politinė padėtis nuolat keitėsi. Kai Gerardas atvyko pirmą kartą, miestą valdė Fatimidų musulmonai. Vėliau, 1073 m., valdymą perėmė seldžiukų turkai. Kiekviena valdžios kaita reiškė, kad Gerardas turėjo kruopščiai derinti santykius su naujais valdovais, kad išlaikytų savo ligoninę. Prireikė puikių diplomatinių įgūdžių, kad išlaikytų krikščionių ligoninę musulmonų kontroliuojamame mieste!
1090 m. Gerardas tapo šv.Jono ligoninės vadovu. Jam vadovaujant ligoninė išaugo ir išsikovojo gerą vardą. Ten ne tik gydė ligas – taip pat tiekė maistą alkstantiems, drabužius vargšams ir net laidojo mirusiuosius, kurie neturėjo šeimos.
Ligoninės personalas išeidavo į miesto gatves, ieškodamas žmonių, kurie buvo per daug ligoti, kad patys galėtų nuvykti į ligoninę. Jie tiekė maistą ir reikmenis vargšams, ypač padėjo nėščioms moterims, nepriklausomai nuo jų religijos. Gerardas mokė savo sekėjus kiekviename ligonyje, kuriam jie padėjo, įžvelgti Jėzų Kristų.
Gerardas taip pat buvo sumanus, kaip gauti reikmenų savo ligoninei. Jis užmezgė ryšius su italų pirkliais, kurie iš Europos atveždavo vaistų, maisto ir kitų būtiniausių prekių. Jis buvo taip gerbiamas, kad turtingi europiečiai aukojo pinigų ligoninei išlaikyti.
Gerardui vadovaujant ligoninė iš mažo pastato tapo vieta, kurioje vienu metu buvo galima prižiūrėti šimtus žmonių. Jeruzalės svečiai stebėjosi, kaip gerai organizuota priežiūra ir kaip maloniai elgiamasi su pacientais.
Neįtikėtina tai, kad Gerardas visa tai sugebėjo padaryti labai pavojingu metu. Per tuos metus Jeruzalėje kelis kartus keitėsi valdovai, bet jis kažkaip išlaikė ligoninę. Jis turėjo būti ir malonus, ir protingas, žinoti, kada kalbėti, o kada tylėti, kad apsaugotų savo pacientus ir darbuotojus.

Gyventi kaip krikščioniui musulmonų kontroliuojamoje Jeruzalėje buvo tarsi vaikščioti dideliame aukštyje ant lyno. Vienas neteisingas žingsnis galėjo reikšti dideles bėdas. Fatimidų valdovai buvo nustatę griežtas taisykles, ką krikščionys galėjo ir ko negalėjo daryti. Krikščionys turėjo mokėti specialius mokesčius vien dėl savo religijos. Jie negalėjo statyti naujų bažnyčių be leidimo. Jie netgi turėjo dėvėti specialius drabužius, kad visi žinotų, jog yra krikščionys!
Nepaisant šių sunkumų Gerardas rado būdų, kaip užtikrinti ligoninės veiklą. Jis neįtikėtinai sumaniai elgėsi su musulmonų valdžios institucijomis. Užuot kėlęs rūpesčių ar skundęsis taisyklėmis, jis rodė pagarbą vietos pareigūnams. Jis išmoko arabų kalbą, kad galėtų su jais susikalbėti ir suprasti jų papročius.
Ypač pavojingas metas buvo 1099 m., prieš pat atvykstant kryžiuočiams. Fatimidų valdovai sužinoję, kad artėja krikščionių kariuomenė, privertė daug krikščionių palikti Jeruzalę. Tačiau nuostabu tai, kad jie leido Gerardui ir jo pagalbininkams pasilikti! Tai rodo, kokią pagarbą jie buvo užsitarnavę iš musulmonų valdžios.
Fatimidai žinojo, kad Gerardo ligoninė padėjo visiems – ir musulmonams, ir žydams, ir krikščionims. Jie pripažino, kad miestui reikėjo jo paslaugų, ypač artėjant apgulčiai. Kiti krikščionys buvo laikomi potencialiais išdavikais, galinčiais padėti kryžiuočių kariuomenei.
Šv. Jono ligoninė
Gerardo Švento Jono ligoninė buvo ne bet koks pastatas. Ji buvo Jeruzalės Muristano rajone, priešais Šventojo kapo bažnyčią – švenčiausią krikščionių vietą mieste. Žodis „Muristanas“ iš tikrųjų kilęs iš persų kalbos žodžio „ligoninė“, o tai rodo, koks svarbus Gerardo darbas buvo šiam rajonui.
Pats pastatas savo laikmečiui buvo gana didelis – dviejų aukštų mūrinis statinys su storomis sienomis, kad karštomis Jeruzalės vasaromis viduje būtų vėsu. Vienu metu ligoninėje galėjo būti apie 2000 pacientų – viduramžiams neįtikėtinas skaičius!
Eidami pro pagrindinį įėjimą pirmiausia pastebėsite didelį centrinį kiemą. Ši atvira erdvė buvo labai svarbi, nes tuo laiku žmonės nesuprato, kas yra mikrobai, bet žinojo, kad grynas oras padeda sergantiems žmonėms jaustis geriau ir padėti išvengti infekcijų. Aplink šį kiemą buvo įrengti įvairūs kambariai, kuriuose gyveno ir buvo gydomi pacientai.
Viduje ligoninė buvo suskirstyta į skirtingus skyrius. Vieni skyriai buvo skirti karščiuojantiems žmonėms, kiti – sužeistiems ar pažeidžiamiems. Taip pat buvo specialūs kambariai moterims ir vaikams.
Lovos nebuvo panašios į mūsų šiuolaikines ligoninių lovas – tai buvo paprasti mediniai rėmai su šiaudiniais čiužiniais, užklotais švaria patalyne, kuri buvo reguliariai keičiama.
Gerardo ligoninė taip pat buvo ypatinga tuo, kaip ji buvo valdoma. Kitaip nei daugelyje viduramžių vietų, Švento Jono ligoninėje dirbo tikri gydytojai ir slaugės. Jie naudojo žoleles, tepalus ir specialias gydymo priemones, kad padėtų ligoniams. Šv. Jono ligoninė netgi turėjo savo sodą, kuriame augino vaistinius augalus!
Ligoninė taip pat buvo įsirengusi savo vandens sistemą – cisternas ir kanalus, kuriuose buvo surenkamas lietaus vanduo ir tiekiamas į pastatą. Viduramžių Jeruzalėje švarus vanduo buvo retas ir brangus, todėl ši funkcija buvo ypač svarbi, kad pacientai būtų švarūs ir turėtų švaraus geriamo vandens.
Naktį ligoninę apšviesdavo aliejinės lempos, kurios akmeniniuose koridoriuose skleidė šiltą šviesą. Vienuoliai ir ordino broliai tyliai vaikščiojo po kambarius, išklausydavo pacientus ir guodė negalinčius užmigti.
Gerardo ligoninė buvo išties ypatinga tuo, kad ji buvo nepaprastai pažangi savo laikmečiui. Tais laikais, kai dauguma žmonių tikėjo, kad ligas sukelia piktosios dvasios arba blogas oras, Gerardo ligoninėje buvo praktikuojama tai, ką mes laikome ankstyvosiomis medicinos mokslo formomis. Darbuotojai plaudavo žaizdas švariu vandeniu ir vynu, kad išvengtų infekcijos. Jie sutvarstydavo lūžusius kaulus. Prireikus jie netgi atlikdavo paprastas operacijas.
Ligoninėje taip pat pradėtos kurti specialios dietos įvairioms ligoms gydyti – XI a. tai buvo itin pažengęs dalykas! Pacientai gaudavo ne bet kokį maistą. Virtuvėje jiems ruošdavo patiekalus, skirtus konkrečioms sveikatos problemoms spręsti. Pavyzdžiui, karščiuojantys pacientai gaudavo vėsinančio maisto ir daug vandens, o atsigaunantys po sužeidimų gaudavo daug baltymų turinčių patiekalų, kurie padėdavo jiems gyti.
Pasklidus žiniai apie nuostabią priežiūrą Gerardo ligoninėje, vis daugiau žmonių kreipėsi pagalbos. Netrukus ligoninės paslaugų prireikė ne tik piligrimams. Vietiniai krikščionys, musulmonai ir žydai iš Jeruzalės taip pat pradėjo atvykti pas Gerardą gydytis. Kitaip nei daugelis to meto žmonių, Gerardas nė vieno neatstūmė dėl jo religijos. Jis tikėjo, kad rūpinimasis ligoniais yra šventa pareiga, nesvarbu, kas jie būtų.
Iš mažų svečių namų ligoninė išaugo į didelį medicinos centrą, kuriame vienu metu buvo galima prižiūrėti šimtus pacientų. Gerardas apmokė vis daugiau pagalbininkų, įrengdavo vis daugiau palatų ir tobulino ligonių gydymo būdus.
Kaip palaimintasis Gerardas valdė ligoninę
Palaimintasis Gerardas buvo natūralus lyderis. Jis žinojo, kad norėdamas padėti kuo daugiau žmonių, turi sukurti sklandžiai veikiančią sistemą.
Štai kaip jis viską organizavo:
Gerardas suskirstė savo pagalbininkus į skirtingas grupes:
- Broliai: tai buvo vyrai, davę specialius įžadus, kad savo gyvenimą pašvęs kitiems. Jie užsiėmė viskuo – nuo ligonių slaugymo iki vadovavimo ligoninei.
- Seserys: moterys taip pat atliko svarbų vaidmenį Gerardo ligoninėje. Jos daugiausia rūpinosi pacientėmis ir padėjo atlikti slaugos darbus.
- Pagalbininkai: tai buvo nuolatiniai žmonės, kurie savanoriškai skyrė savo laiką pagalbai. Jie nedavė specialių įžadų, bet vis tiek buvo svarbi komandos dalis.
Gerardas pasirūpino, kad kiekvienas darbuotojas ar savanoris gerai žinotų savo darbą. Jis sukūrė taisykles, kuriose buvo smulkiai paaiškinta, ką kiekvienas darbuotojas turi daryti ir kaip elgtis. Tai padėjo ligoninei veikti sklandžiai net ir tada, kai ji buvo perpildyta pacientų.
Kiekviena diena Švento Jono ligoninėje buvo kupina veiklos:
- Piligrimų priėmimas: Jeruzalė buvo šventas miestas, kurį aplankyti daug krikščionių keliavo iš toli. Gerardo ligoninė dažnai būdavo pirmoji vieta, į kurią jie atvykdavo pavargę, o ir kartais susirgę ar sužeisti po ilgos kelionės.
- Ligonių gydymas: ligoninėje buvo apie 2000 lovų – tai milžiniškas skaičius viduramžių ligoninei! Gydytojai ir slaugytojos apžiūrėdavo pacientus, duodavo jiems vaistų ir keisdavo tvarsčius.
- Ligonių ir vargstančių maitinimas: ligoninė padėjo ne tik sergantiems žmonėms. Ji taip pat dalijo maistą visiems, kurie buvo alkani, nesvarbu, kas jie buvo.
- Malda: Gerardas tikėjo, kad dvasinė priežiūra yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė. Visą dieną buvo reguliariai organizuojamos maldos valandėlės, prie kurių galėjo prisijungti visi norintieji.
Specialiosios paslaugos
Gerardo ligoninė daugeliu atžvilgių žymiai pralenkė savo laikotarpio gydymo standartus. Joje buvo įrengtos netgi specialios priežiūros patalpos ir laikomasi griežtos higienos:
- Kūdikių priežiūra: ligoninėje buvo speciali patalpa, skirta našlaičiams ir vaikams prižiūrėti.
- Pagalba: ligoninės darbuotojai eidavo į miestą ieškoti žmonių, kurie buvo per daug ligoti, kad patys galėtų atvykti į ligoninę.
- Švarūs drabužiai: pacientams buvo duodami švarūs drabužiai, kuriuos jie turėjo dėvėti, kol pasveikda Tai padėjo išvengti ligų plitimo.
- Specialios dietos: ligoninės virtuvė ruošė įvairių rūšių maistą įvairioms ligoms gydyti. Tuo metu tai buvo tikrai pažangus mąstymas!
Gerardas rūpinosi, kad ligoninės paslaugos vis tobulėtų. Jis klausėsi naujų gydytojų idėjų ir visada ieškojo geresnių būdų kaip padėti ligoniams.
Popiežiaus pripažinimas
Palaimintasis Gerardas suprato, kad, norėdamas iš tiesų užtikrinti savo ligoninės saugumą ateityje, jis turi gauti oficialų aukščiausios krikščioniškojo pasaulio institucijos – paties popiežiaus – pripažinimą.
Tai reikštų teisinę apsaugą, o taip pat ir nepriklausomybę nuo Jeruzalės valdytojų, kurie galėtų bandyti perimti ligoninės kontrolę.
1113 m. popiežius Paskalis II išleido specialią bulę, pavadintą „Pie postulatio voluntatis“, kuri suteikė didžiulę paramą ir pripažinimą Gerardo ligoninės bendruomenei.
Pirma, ja oficialiai Švento Jono ligoninės bendruomenė buvo pripažinta kaip Bažnyčios religinis ordinas – Šv.Jono iš Jeruzalės Hospitaljerių ordinas (Hospitallers of St. John of Jerusalem). Tai reiškė, kad Gerardo ligoninės bendruomenė jau nebebuvo tik privati labdaros organizacija – dabar tai buvo oficiali Katalikų Bažnyčios dalis su visa jos teikiama apsauga.
Antra, ja ligoninei suteikta teisė pačiai išsirinkti savo vadovą, nesikišant karaliams, vyskupams ar kitoms valdžios institucijoms. Tokia nepriklausomybė buvo neįtikėtinai reta viduramžiais, kai dauguma organizacijų turėjo atsiskaityti vietos valdovams.
Trečia, ja buvo suteiktas leidimas ordinui rinkti aukas visoje Europoje. Netrukus turtingi krikščionys iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir kitų šalių pradėjo aukoti pinigus ir žemę Gerardo darbui Jeruzalėje paremti.
Popiežiaus dokumentas taip pat patvirtino visą ligoninei jau priklausantį turtą ir apsaugojo jį nuo atėmimo. Tai buvo pastatai Jeruzalėje, ūkiai, kuriuose buvo tiekiamas maistas.
Šis pripažinimas buvo ypatingas tuo, kad popiežius tiesiogiai globojo Šv.Jono hospitaljerių iš Jeruzalės (būsimą Maltos ordiną) Tai reiškė, kad tik jis turėjo valdžią Gerardui ir jo broliams, o ne vietiniai vyskupai, ne karaliai ir net ne Jeruzalės patriarchas!

Šv. Jono iš Jeruzalės Hospitaljerių vienuolių ordino veiklos pradžia
Po šio oficialaus pripažinimo nedidelė Šv. Jono ligoninės bendruomenė tapo Šv. Jono iš Jeruzalės Hospitaljerių ordinu su savo taisyklėmis, broliais, davusiais specialius įžadus, ir misija, kuri ilgainiui išplito po visą pasaulį.
Dabar Gerardo ligoninės broliai dėvėjo specialius juodus drabužius su baltais kryžiais, davė neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus ir laikėsi paties Gerardo parašytos regulos. Ligonius, kuriais jie rūpinosi, jie vadino „mūsų valdovais ligoniais“, taip parodydami, kad kiekviename žmoguje, kuriam jie padėjo, mato patį Jėzų.
Žinia apie popiežiaus pripažinimą greitai pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Pas Gerardą į Jeruzalę atvyko daugiau savanorių. Iš Europos plaukė aukos. Karaliai ir karalienės siuntė dovanas ligoninės veiklai paremti.
1113 m. popiežiui Paskaliui II oficialiai pripažinus Gerardo ligoninę kaip religinį ordiną, Gerardui reikėjo sukurti taisykles, kaip būtent jo auganti bendruomenė turėtų gyventi ir dirbti. Tai buvo ne šiaip sau taisyklės – jos turėjo nulemti ordino misiją ateinantiems šimtmečiams.
Gerardas savo regulą pagrindė šventojo Augustino ir šventojo Benedikto, dviejų svarbių šventųjų, parašiusių vadovus religinėms bendruomenėms, mokymu, tačiau taip pat pridėjo jai kitų, ypatingų bruožų.
Jo sukurtoje reguloje daugiausia dėmesio buvo skiriama tarnavimui „mūsų valdovams ligoniams“ – tuo metu tai buvo revoliucinė idėja, apie kurią mažai kas buvo net girdėjęs! Viduramžiais visuomenės viršūnėje buvo riteriai ir didikai, tačiau Gerardas mokė, kad su ligoniais ir vargšais reikia elgtis taip, tarsi jie būtų ponai, o riteriai – jų tarnai.
Gerardo parengtoje reguloje buvo detalūs nurodymai, kaip ordino broliai turėtų melstis, dirbti ir gyventi kartu. Joje buvo paaiškinta, kaip jie turėtų slaugyti ligonius, kokius drabužius dėvėti ir net ką valgyti. Svarbiausia, mokė juos matyti patį Jėzų kiekviename ligonyje, kuriam jie padėjo.
Pasklidus žiniai apie Gerardo ligoninę Jeruzalėje, jos nuostabius darbus ir popiežiaus pripažinimą prasidėjo neįtikėtinas dalykas – žmonės troško jai padėti! Karaliai, karalienės, didikai ir paprasti žmonės pradėjo aukoti pinigus ir turtą Gerardo darbui paremti.
Pasinaudodamas naujomis galimybėmis iki 1113 m. Gerardas įsteigė dukterines ligonines tokiuose svarbiuose miestuose kaip Baris, Otrantas, Tarantas, Mesina, Piza, Asti ir Sent Žilis. Šios ligoninės buvo strategiškai patogiai išdėstytos palei kelius, kuriais piligrimai keliavo į Jeruzalę. Šios ligoninės turėjo du svarbius tikslus: padėjo į Jeruzalę keliaujantiems piligrimams ir teikė paramą bei aukas pagrindinei Jeruzalės ligoninei.

Ordino dvasingumas
Gerardo sukurtas ordinas išsiskyrė savo unikaliu dvasingumu ir tuo, kad jo nariai savo tikėjimą išreiškė veiksmais. Kiti religiniai ordinai daugiausia dėmesio skyrė maldai, o Gerardo hospitaljerai maldą derino su aktyvia tarnyste ligoniams ir vargšams.
Gerardo dvasingumas buvo ypatingas ne dėl sudėtingų maldų ar įmantrių ritualų. Tai buvo kažkas daug paprastesnio ir galingesnio: jis matė Jėzų kiekviename sergančiame žmoguje, kuriam padėjo. Gerardui tai buvo ne tik graži idėja – jis taip iš tiesų gyveno kiekvieną dieną.
Jėzaus žodžius iš Biblijos Gerardas suprato pažodžiui: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių ir seserų, man padarėte“. Jam kiekvienas pakeistas tvarstis, kiekvienas karščiuojantis žmogus, kiekvienas pavalgydintas alkanas žmogus buvo atsidavimo Dievui aktas.
Gerardo asmeninis maldos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo darbu. Jis neatskyrė savo dvasinių praktikų nuo kasdienių pareigų. Priešingai, kiekvieną užduotį jis paversdavo malda. Plaudamas piligrimo kojas, jis galėjo medituoti apie tai, kaip Jėzus plovė kojas savo mokiniams. Maitindamas žmogų, kuris buvo per silpnas, kad pats galėtų pavalgyti, jis prisimindavo, kaip Jėzus pamaitino alkaną minią.
Kiekvieną rytą Gerardas pradėdavo malda prieš saulėtekį, prašydamas Dievo padėti jam pamatyti Kristų kiekviename tą dieną sutiktame žmoguje. Dieną jis trumpam nutraukdavo darbą ir sukalbėdavo trumpas maldas, taip išlaikydamas stiprų ryšį su Dievu net ir labiausiai įtemptu metu.
Gerardo dvasingumas iš tiesų nuostabus tuo, koks praktiškas jis buvo. Tais laikais, kai daugelis religingų žmonių manė, kad geriausias būdas tarnauti Dievui – pasitraukti nuo pasaulio ir visą dieną melstis, Gerardas parodė, kad pasiraitoti rankoves ir padėti kenčiantiems žmonėms gali būti lygiai taip pat šventa!
Gerardas atsidavė ligoniams ne tik dėl to, kad jiems padėtų fiziškai. Jis rūpinosi ir jų dvasia. Jis sėdėdavo prie mirštančių piligrimų, melsdavosi su jais ir guosdavo juos paskutinėmis valandomis.
Jis rūpinosi, kad su neturtingais žmonėmis būtų elgiamasi taip pat pagarbiai, kaip ir su turtingais. Jis primygtinai reikalavo, kad musulmonais ir žydais būtų rūpinamasi taip pat, kaip ir krikščionimis.
Bene gražiausia Gerardo dvasinio palikimo dalis yra ta, kad jis mums parodo, jog nebūtina daryti nepaprastų dalykų, kad būtume arti Dievo. Darydami paprastus dalykus su nepaprasta meile – pakeisdami tvarsčius, pasiūlydami atsigerti vandens, išklausydami kieno nors rūpesčius – galime visą savo gyvenimą paversti malda.

Maltos ordino motto
Maltos ordinas (Suverenus Karinis Hospitaljerių Šv. Jono Jeruzalės, Rodo ir Maltos ordinas) turi savo ypatingą šūkį (motto), kuriuo vadovaujasi jau beveik tūkstantį metų: „Tuitio Fidei et Obsequium Pauperum“. Lotyniškai tai reiškia „Tikėjimo gynimas ir tarnystė vargšams“.
Kai Gerardas pirmą kartą pradėjo dirbti Jeruzalės ligoninėje, jam reikėjo įsitikinti, kad visi darbuotojai tiksliai supranta, ką jie turi daryti. Jo sukurtas šūkis puikiai atspindėjo dvi svarbiausias jų misijos dalis – saugoti krikščionių tikėjimą ir tarnauti tiems, kuriems reikia pagalbos.
Pirmoji dalis – „Tikėjimo gynimas“ – iš pradžių reiškė piligrimų, keliaujančių aplankyti šventų vietų Jeruzalėje apsaugą. Tais pavojingais laikais keliautojai kelyje dažnai susidurdavo su užpuolikais. Gerardo pagalbininkai ėmė lydėti šiuos piligrimus, kad jie būtų saugūs.
Antroji dalis – „Tarnystė vargšams“ – visada buvo arčiausiai Gerardo širdies. Jis tikėjo, kad rūpinimasis sergančiais ir sužeistais žmonėmis yra svarbiausias būdas parodyti meilę Dievui. Gerardas mokė savo sekėjus kiekviename žmoguje, kuriam jie padėjo, įžvelgti patį Jėzų. Ši revoliucinė idėja reiškė, kad net galingiausi riteriai nuolankiai plaudavo kojas vargšams piligrimams ir pamaitindavo alkstančius.
Gerardas ne tik sukūrė šūkį – jis taip pat sukūrė specialius įžadus, kuriuos privalėjo duoti kiekvienas, norintis tapti ordino dalimi. Šie pasižadėjimai padėjo paprastų žmonių grupę paversti atsidavusia bendruomene su šventa misija.
Ligoninės broliai davė tris svarbius įžadus:
Pirmasis buvo neturto įžadas. Tai reiškė atsisakyti viso asmeninio turto ir viskuo dalytis su bendruomene. Net jei į ordiną įstotų turtingas didikas, jis gyventų paprastai, kaip ir visi kiti.
Antrasis buvo skaistybės įžadas. Broliai pasižadėjo nesituokti ir neužmegzti romantiškų santykių, kad galėtų visiškai susitelkti į savo misiją padėti kitiems.
Trečiasis buvo paklusnumo įžadas. Tai reiškė neabejojantį Didžiojo Magistro ir kitų vadovų įsakymų vykdymą. Pavojingais laikais šis įžadas galėjo reikšti skirtumą tarp gyvybės ir mirties.
Nors Gerardas nepaliko daug rašytinių mokymų, kuriuos galėtume perskaityti šiandien, jo dvasinė išmintis išliko per jo sukurtas taisykles ir tradicijas. Jis mokė savo pasekėjus, kad tikroji laimė ateina tarnaujant kitiems, o ne siekiant turto ar šlovės. Jis parodė jiems, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu kokios religijos ar kilmės nusipelno, kad su juo būtų elgiamasi oriai ir užjaučiančiai.
Ordino simboliu tapęs aštuonkampis kryžius simbolizuoja aštuonis palaiminimus iš Jėzaus Kalno pamokslo – tai vizualus dvasinių vertybių, kurias Gerardas beveik prieš tūkstantį metų įskiepijo savo sekėjams, priminimas.
Nuo gydytojo iki gynėjo: kaip Gerardo bendruomenė pradėjo ginti piligrimus
1100 m. pradžioje keliauti į Jeruzalę buvo nepaprastai pavojinga. Piligrimai, išgyvenę kelis mėnesius trukusią kelionę sausuma ir jūra, dažnai atvykdavo išsekę, ligoti ar sužeisti. Gerardo ligoninė juos pasitikdavo išskėstomis rankomis, duodama vaistų, maisto ir saugią vietą pailsėti. Tačiau Gerardas pastebėjo kai ką nerimą keliančio – net ir pasveikę jo ligoninėje piligrimai susidurdavo su siaubingais pavojais keliuose aplink Jeruzalę.
Piligrimų keliuose tykojo vagių ir plėšikų būriai, kurie laukė, kada galės užpulti mažai apsaugotus keliautojus. Šie nusikaltėliai žinojo, kad piligrimai dažnai su savimi veždavosi pinigus ir vertingus daiktus, skirtus kelionei namo. Ypač pavojingi buvo keliai tarp Jafos ir Jeruzalės uostamiesčių, kur buvo siauros perėjos ir puikios slėptuvės pasaloms rengti.
Gerardui labai nepatiko, kad piligrimai, kuriuos jis slaugė, palikę jo globą būtų užpulti. Todėl paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, apie 1118–1120 m., jis priėmė svarbų sprendimą. Kai kurie stipresni ligoninės broliai pradėjo lydėti piligrimų grupes šiais pavojingais keliais.
Iš pradžių ši apsauga buvo labai paprasta. Broliai dėvėjo juodus drabužius su baltais kryžiais ir keliavo kartu su piligrimais. Gynybai jie nešiojosi paprastus ginklus – lazdas, kurios galėjo būti dvigubos, arba peilius kritiniais atvejais. Jie nebuvo kariai ar riteriai, tiesiog ryžtingi vyrai, bandantys užtikrinti kitų saugumą.
Šių ankstyvųjų palydovų veiksmingumą lėmė ne jų kovos įgūdžiai, o organizuotumas ir žinios. Ligoninės broliai žinojo, kokie keliai yra saugiausi, kur galima rasti vandens ir kaip išvengti pavojingiausių vietovių. Jie keliavo pakankamai didelėmis grupėmis, kad atbaidytų daugelį užpuolikų, kurie mieliau rinkdavosi mažesnius, labiau pažeidžiamus piligrimų būrius.
Gerardas taip pat pradėjo priimti dovanojamus arklius, kurie leido jo broliams patruliuoti didesniais atstumais ir greitai reaguoti, jei piligrimai patekdavo į bėdą.
Pasklidus žiniai apie ligoninės brolius, saugančius piligrimus, įvyko kai kas įdomaus. Riteriai ir kariai, kurie buvo sužeisti ir slaugomi Gerardo ligoninėje, kartais nuspręsdavo pasilikti ir prisijungti prie šios misijos, užuot grįžę namo. Šie vyrai turėjo karinės patirties, kuri buvo neįkainojama saugant keliautojus.
Palaimintojo Gerardo palikimas visame pasaulyje
Dešimtmečius nesavanaudiškai tarnavusio kitiems, palaimintojo Gerardo gyvenimas baigėsi 1120 metų rugsėjo 3 dieną Jeruzalėje.
Kai kurios istorijos pasakoja, kad jis mirė ramiai miegodamas, apsuptas ligoninės brolių, kurie buvo tapę jo šeima. Kiti teigia, kad jo kūnas galiausiai pasidavė sužeidimams, kuriuos prieš daugelį metų patyrė gindamas piligrimus. Bet kuriuo atveju jo mirtis reiškė ligoninės, kurią jis sukūrė nuo kuklios pradžios, eros pabaigą.
Žinia apie Gerardo mirtį greitai pasklido Jeruzalėje ir už jos ribų. Piligrimai, riteriai ir vietos gyventojai – krikščionys, musulmonai ir žydai – visi gedėjo šio nepaprasto žmogaus, kuris rodė gerumą visiems, nepriklausomai nuo jų kilmės, netekties. Yra žinių, kad pats Jeruzalės karalius Balduinas II dalyvavo Gerardo laidotuvėse, o tai rodo, koks gerbiamas buvo šis kuklus ligoninės direktorius.
Gerardo kūnas buvo palaidotas Jeruzalės ligoninės kapinėse, o jo kapas tapo vieta, kur žmonės ateidavo melsti išgijimo ir pagalbos. Kai 1187 m. Jeruzalė atiteko musulmonų pajėgoms, Šventojo Jono riteriai, nenorėdami palikti savo mylimo įkūrėjo, pasiėmė Gerardo palaikus su savimi ir pasitraukė į savo tvirtovę Akroje.
Bėgant amžiams, pamaldumas palaimintajam Gerardui paplito visoje Europoje. Jam skirtos bažnyčios buvo statomos Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Dailininkai tapė jo atvaizdus, dažniausiai vaizduodami jį besirūpinantį ligoniais arba priimantį piligrimus savo ligoninėje. Ant jo krūtinės dažnai buvo vaizduojamas Maltos ordino simboliu tapęs aštuonbriaunis kryžius.
Katalikų Bažnyčia oficialiai pripažino Gerardo šventumą, kai jis buvo beatifikuotas – paskelbtas palaimintuoju. Jo šventė švenčiama kasmet rugsėjo 13 d.
Bene nuostabiausia Palaimintojo Gerardo istorijos dalis yra ta, kad šis kuklus žmogus niekada nesiekė sukurti kažko, kas išliktų šimtmečius. Jis tiesiog matė žmones, kuriems reikia pagalbos, ir nusprendė jiems padėti. Jo užuojauta, atsidavimas ir vizija sukūrė kažką daug didesnio, nei jis galėjo įsivaizduoti – organizaciją, kuri per beveik tūkstantmetį padėjo daugybei milijonų žmonių.
Praėjus beveik tūkstančiui metų, jo įkurtas Suverenus Karinis Hospitaljerių Šv. Jono Jeruzalės, Rodo ir Maltos ordinas vis dar vadovaujasi Palaimintojo Gerardo šūkiu ir dvasiniais mokymais. Šiandien ordinas turi ligonines, greitosios pagalbos tarnybas ir pagalbos nelaimių atveju programas daugiau kaip 120 šalių.
Kiekvieną kartą, kai Maltos ordino narys arba savanoris padeda žmogui, kuriam reikia pagalbos, jis tęsia misiją, kurią palaimintasis Gerardas pradėjo šiais įstabiais lotyniškais žodžiais: „Tuitio Fidei et Obsequium Pauperum“.
Maloniai prašome paremti mūsų darbą, paskiriant mums 1,2 proc.nuo GPM.
Daugiau informacijos: čia













