2025-04-03

Šventasis Filermo Dievo Motinos paveikslas, kurį siekė turėti karaliai, imperatoriai ir carai

Viena iš didžiausių pasaulio relikvijų – Šventasis Filermo Dievo Motinos paveikslas (ikona) turi išties neįtikėtiną istoriją. Jos stebuklingas atsiradimas, kelionės, neįtikėtina galia palietė ištisas tautas. Daug šimtmečių ji yra ir Šv. Jono Hospitaljerų ordino (Maltos ordino) globėja.

Pagal senovės krikščionių legendą, vieną garsiausių pasaulyje Filermo Dievo Motinos įkoną nutapė šventasis Lukas – gydytojas ir vienos iš keturių evangelijų autorius. Tai nenuostabu, nes šventasis Lukas taip pat buvo pirmasis krikščionybės ikonografas.

Tikėjimas, kad šventasis Lukas nutapė Mergelės atvaizdą, kyla iš ankstyvojo krikščioniškojo pamaldumo, kuris siekė apčiuopiamų ryšių su šventomis figūromis. Tikinčiųjų pasauliui, ypač Rytuose, vien mintis, kad galima žvelgti į veidą, kurį kadaise matė patys apaštalai, teikė dvasinės atramos.

Nors ikonos priskyrimas šventajam Lukui tebėra tik pamaldi legenda, meno istorikai pateikia konkretesnių įrodymų, kad ikona sukurta XI ar XII a., t. y. Bizantijos imperijos laikotarpiu. Tai buvo Rytų krikščioniškojo pasaulio sakralinio meno aukso amžius.

Ikona, žinoma kaip Filermo Dievo Motinos ikona, greičiausiai buvo sukurta šio religinio meno klestėjimo metu. Ji nutapyta tempera ant medžio, jos matmenys 44 x 36 cm kuklūs, palyginti su monumentaliomis to meto freskomis ir mozaikomis, tačiau puikiai tinkantys intymiam, sutelktam pamaldumui.

Vardai per amžius: Filermos, Filermas, Filerimos

Per šimtmečius ikona keliavo po įvairius kraštus ir kalbas, įgydama įvairius pavadinimus, kurie atspindi jos kelionę ir pasiekiamumą. Ji buvo žinoma kaip Filermo Dievo Motina, Fileremo, Filermo, Filerimo ir kt. Kiekviena versija atkartojo kalvos, ant kurios ikona vieną dieną įsikūrė, pavadinimą – Filermo kalnas Rodo saloje.

Kintantys pavadinimai yra daugiau nei tik kalbiniai variantai: jie rodo ikonos kelią per Bizantijos, lotynų, slavų ir Vakarų Europos pasaulius. Kiekviena ikoną gavusi kultūra išsaugojo jai pagarbą, kartu pritaikydama jos tarimą ir aplinkines legendas. Vardų įvairovė pabrėžia ikonos tarpkultūrinę reikšmę, tiltą tarp Rytų ir Vakarų, katalikų ir stačiatikių, riterių ir vienuolių, karių ir piligrimų.

Nesunku įsivaizduoti, kodėl Šv. Jono Hospitaljerų riterius (vėliau Maltos ordino), kurie patys yra tarnystės, gydymo ir kovos tradicijų paveldėtojai, patraukė būtent šis Marijos atvaizdas. Jos akyse jie matė ne tik dangiškąją globėją, bet ir kovos bendražygę, pažįstančią skausmą, atkaklumą ir pasiaukojimą. Ikona šimtmečiams tapo vienu iš pagrindinių Maltos ordino garbinimo simboliu.

Stebuklingas atvykimas iš jūros

Dar gerokai prieš tai, kai ikona tapo dvasine seniausio pasaulyje riterių ordino širdimi, ji paslaptingai, stebuklingai atsidūrė salos, kuriai buvo lemta tapti jos šventove, pakrantėje. Nors Filermo Dievo Motinos ikonos istorinį kelią sunku tiksliai atsekti, legendos apie jos atvykimą yra vienos iš labiausiai puoselėjamų žodinėje ordino tradicijoje. Šios istorijos ne tik paaiškina, kaip ikona pateko į Rodo salą – jos atskleidžia, kodėl nuo pat pradžių ji buvo laikoma dieviška dovana.

Dangiškoji dreifuojanti mediena: jūros stebuklas

Viena iš labiausiai išliekančių ir baimę keliančių legendų teigia, kad ikona neatplaukė laivu ar prekybos keliu, o plaukė per atvirą jūrą pati, vedama tik dieviškosios valios. Pasak tradicijos, šis įvykis nutiko VIII a. pradžioje, valdant imperatoriui Leonui III Izauriečiui – tuo metu, kai Bizantijos imperiją buvo apėmę įnirtingi ginčai dėl ikonoklazmo. Valdant Leonui visoje imperijoje religiniai atvaizdai buvo smerkiami, naikinami ir draudžiami.

Sakoma, kad Mergelė pasirinko pabėgti būtent šiuo dvasinės tamsos ir persekiojimo laikotarpiu.

Viena iš pasakojimo versijų teigia, kad ikona buvo Jeruzalėje, kur buvo slapta garbinama per ikonoklastinius valymus. Kilus pavojui, tikintieji patikėjo ją jūrai, melsdami dieviškosios apsaugos.

Tuomet atvaizdas buvo pastebėtas plaukiantis tiesiai, nepaliestas bangų, per rytinę Viduržemio jūros dalį. Pasakojama, kad žvejai prie Rodo krantų pastebėjo keistą mirgėjimą vandenyje. Priplaukę arčiau, jie rado ne dreifuojančią medieną, ne nuolaužas, o nepažeistą ikoną, švytinčią ir nesugadintą, švelniai plaukiančią į krantą.

Kiti pasakojimai stebuklą perkelia į vėlesnį amžių, tačiau išlaiko tą patį pagrindinį motyvą: Mergelė pasirinko savo poilsio vietą, o jūra pakluso jos valiai.

Ši istorija buvo taip plačiai paplitusi tarp salos gyventojų ir vėlesnių riterių, kad buvo kanonizuota oficialiuose dokumentuose. 1497 m. išleistoje Didžiojo Magistro bulėje – oficialiame ordino Didžiojo Magistro įsakyme – minimas stebuklingas ikonos atgabenimas jūra. Riteriams tai nebuvo mitas. Tai buvo dieviškoji istorija.

Filermo kalnas: nuo pagonių šventyklos iki krikščionių šventovės

Kur būtų galima pastatyti tokį šventą atvaizdą? Rodo saloje tuo metu buvo daugybė krikščioniškų bažnyčių, bet ikona, regis, turėjo savo tikslą.

Paveikslas buvo atgabentas į senovinę Filermo kalvą, esančią virš Ialisos miesto vakarinėje salos pakrantėje. Šioje kalvoje, kurią vietiniai gyventojai nuo seno žinojo kaip paslaptingą ir archajišką vietą, kadaise stovėjo finikiečių Baalo arba saulės dievo šventykla, pastatyta daug šimtmečių anksčiau nei atėjo krikščionybė.

Iki ikonos atvykimo pagoniška šventykla buvo sugriauta. Tačiau, pasak kitos giliai jaudinančios legendos, būtent šiuose griuvėsiuose Mergelė Marija vėl pasirodė – ne karaliams ar kunigams, bet nevilties apimtam žmogui.

Jaunas vyras, apimtas beviltiškumo, užkopė į Filermo kalno viršukalnę, ketindamas atimti sau gyvybę. Stovėdamas ant senų akmenų krašto ir žvelgdamas į apačioje esančią bedugnę, jis išvydo Mergelės Marijos viziją.

Jos veidas – švelnus ir liūdnas – spinduliavo užuojautą. Ji nesakė jokių žodžių, bet jos buvimas pripildė jį ramybės. Jo mintys akimirksniu pasikeitė. Jis nusileido nuo kalno tapęs kitu žmogumi, o netrukus ant griuvėsių buvo įkurtas Filermo Dievo Motinos vienuolynas.

Ten buvo įkasta ikona ir nuo tos akimirkos kalva tapo šventa.

Piligrimystės ir galios šventovė

Vėlyvaisiais viduramžiais Filermo kalnas buvo ne tik ramus vienuolių prieglobstis, bet ir garsi piligrimystės vieta rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Piligrimai iš viso stačiatikių pasaulio, o vėliau ir iš Vakarų Europos, įveikdavo sunkią kelionę, kad pažvelgtų į ikoną, uždegtų žvakes ir pasimelstų.

Jos užtarimui buvo priskiriami stebuklingi išgijimai, išsigelbėjimai nuo audrų ir regėjimai. Sklido pasakojimai apie mėnulio šviesoje švytintį jos veidą, apie gyvūnus, atsisakančius praeiti prieš jos žvilgsnį, apie mūšius, kuriuos jos globa nukreipdavo į kitą pusę.

Neatsitiktinai, kai XIV a. pradžioje į Rodą atvyko Šv. Jono Hospitaljerų (būsimo Maltos ordino) riteriai, juos patraukė ne tik strategiškai svarbus salos uostas, bet ir dvasinė jėga, kuri jau buvo kalne. Ikona, tuo metu jau seniai įsitvirtinusi kaip dieviškoji globėja, netrukus tapo Maltos ordino riterių švenčiausia relikvija.

Riteriai gynėjai Rodo saloje

Kai XIV a. pradžioje į Rodo salą atvyko Hospitaljerų riteriai, jie atvyko ne tik kaip kariai ir gydytojai, bet ir kaip vyrai su šventa misija. Priversti palikti Šventąją Žemę po 1291 m. Akros žlugimo, riteriai ne vienerius metus ieškojo naujos bazės, kuri būtų ir užuovėja, ir dvasinė tvirtovė. 1306 m. jie pradėjo kraustymasį  į Roda, o 1310 m. jau buvo užsitikrinę salą kaip savo nuosavybę.

Saulės nutviekstoje Egėjo jūros saloje jie sutiko Filermo Dievo Motiną ir jos veide pamatė daugiau nei relikviją. Jie pamatė karalienę.

Nauja ordino globėja

Ordino riteriai iškart suprato ikonos reikšmę. Jų bendruomenei, kurios šūkis buvo „Tuitio Fidei et Obsequium Pauperum“ – „Tikėjimo gynimas ir tarnystė vargšams“, Mergelės Marijos atvaizdas, giedras, bet skausmingas, tapo jų dvigubo pašaukimo įsikūnijimu. Ji buvo motiniška, užjaučianti ir švelni, bet taip pat stipri, nepalaužiama ir tyli kančios akivaizdoje. Daugeliu atžvilgių ji buvo tuo, kuo jie siekė būti.

Maltos ordinui įsikūrus Rodo saloje, ikona buvo priimta kaip oficiali ordino globėja. Ji buvo laikoma ne tik simboliu ar papuošalu, bet ir gyva būtybe. Jos atvaizdas buvo demonstruojamas gatvėse maro, bado ar apgulties metu. Jos šventovė ant Filermo kalno tapo riterių, besirengiančių mūšiui, atsitraukimo ir maldos vieta. Augant įtampai tarp Rytų ir Vakarų, krikščionių ir musulmonų, ji stovėjo tyli ir rami kaip vaizdinė malda už taiką ir pergalę.

Kreipimasis į ikoną nelaimių metu

XIV ir XV a. istoriniuose šaltiniuose gausu pasakojimų apie stebuklingus ikonos įsikišimus. 1396 m., kai regioną ištiko nelaimė ir kilo vidaus neramumai,  Maltos ordinas viešai paprašė jos pagalbos, kad išgyventų ir gamtines, ir politines nelaimes. Kartas nuo karto, kai siautėjo audros ar prie vartų telkėsi priešai, riteriai kreipdavosi į ikoną pasninkaudami, rengdami procesijas ir nuoširdžiai melsdamiesi.

Tačiau labiausiai legendomis apipintas ikonos stebuklas įvyko 1480 m. pavasarį, per vieną dramatiškiausių Maltos Ordino istorijoje epizodų – Didžiąją Rodo apgultį.

Osmanų imperija, vadovaujama Konstantinopolio užkariautojo sultono Mechmedo II, pasiuntė didžiulę kariuomenę užimti salos. Rodo saloje išsilaipino daugiau kaip 70 000 Osmanų karių, pasiryžusių sutriuškinti nedidelį, bet įtvirtintą krikščionių forpostą. Prieš juos stojo mažiau nei 7 000 Maltos ordino riterių ir kareivių, vadovaujamų Didžiojo Magistro Fra Pierre d’Aubusson.

Padėtis buvo baisi, nes jų buvo dešimt prieš vieną.

Tačiau riteriai tikėjo, kad jie nėra vieni.

Besitęsiant apgulčiai ėmė sklisti pranešimai apie mūšio lauke matytas vizijas. Kareiviai prisiekinėjo, kad naktį matė po pylimus vaikščiojančią moterį skaisčioje šviesoje. Kiti tvirtino, kad tarp gynėjų stovėjo šventieji, apsirengę šarvais, ir varė užpuolikus atgal. Ir visada šių regėjimų centre buvo dvasingas Filermo Dievo Motinos atvaizdas.

Sakoma, kad apgulties metu sunkiai sužeistas Didysis Magistras Fra d’Aubussonas laikė ikoną šalia savęs vadavietėje. Riteriai su ja kasdien eidavo gatvėmis, net ir apšaudomi. Kai įvyko galutinis puolimas ir osmanai buvo stebuklingai atstumti, pergalė buvo priskiriama ne strategijai ar galiai, o jos užtarimui.

Judėjimas dėl saugumo: nuo kalno viršūnės iki miesto

Nepaisant pergalės, riteriai suprato, kad laikyti savo švenčiausią relikviją ant atviros kalno viršūnės yra nesaugu. 1513 m. jie priėmė sunkų sprendimą perkelti ikoną iš Filermo vienuolyno į įtvirtintą Rodo miestą. Ji buvo patalpinta Šventojo Morkaus bažnyčioje, kad būtų arčiau Didžiojo Magistro ir ordino būstinės.

Ten ji buvo griežtai saugoma ir toliau tarnavo kaip dvasinis ordino kompasas. Tačiau taika truko neilgai.

1522 m. prasidėjo antroji ir daug labiau niokojanti osmanų apgultis – šį kartą ją vykdė Suleimanas Didysis. Po žiauraus šešis mėnesius trukusio konflikto riteriai, nors ir nenugalėti mūšyje, buvo priversti derėtis dėl pasidavimo. Viena iš sąlygų, kurią Suleimanas pasiūlė kaip nepaprastą pagarbos gestą, buvo tokia: riteriai galėjo palikti Rodą su karinėmis garbėmis, pasiimdami su savimi ginklus, šventąsias relikvijas ir ikoną.

Filermo Dievo Motina vėl keliavo, šį kartą nešama ne jūros putų ar legendų, bet savo ištikimų karių rankų.

Kelionė į tremtį: iš Rodo į Maltą

Pralaimėjimas Rode 1522 m. reiškė vienos epochos pabaigą, tačiau tai nebuvo nei ikonos istorijos, nei riterių atsidavimo pabaiga. Kai Suleimanas Didysis leido riteriams garbingai išvykti, jis galbūt nesuvokė, kad leidžia išvykti ne tik kariniam ordinui, bet ir šventam palikimui. Jų išvykimo centre – saugoma kaip karališkasis lobis – Filermo Dievo Motina.

Ikona atsiduria Maltoje

1523 m. sausio 1 d. paskutiniai Rodo riteriai, lydimi civilių ir pabėgėlių, sėdo į laivus ir išplaukė. Jų laivynas buvo nedidelis, o ateitis neaiški. Tačiau su savimi jie vežėsi brangiausią turtą: relikvijas, šventąsias knygas, šventuosius indus ir, svarbiausia, Dievo Motinos ikoną.

Jų akimis, ji jų nenuvylė. Jos užtarimas praeityje buvo atnešęs stebuklingą apsaugą, o dabar jie tikėjo, kad ji vėl juos ves į saugumą, tikslą ir naujus namus.

Septynerius metus jie klajojo po Viduržemio jūrą, būdami politiškai išstumti, tačiau dvasiškai įsitvirtinę. Kad ir kur jie keliavo – į Kretą, Mesiną, Viterbą – ikona keliavo kartu su jais, saugoma ir garbinama, kaip kilnojamoji šventovė ordinui, neturinčiam savo šalies. Ji visomis prasmėmis buvo jų kompasas.

Malta: nauja senovinio tikėjimo tvirtovė

1530 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V suteikė ordinui Maltos, Gozo ir Tripolio salas. Nors Malta buvo nedidelė ir neišvystyta, ji buvo riteriams reikalinga strateginė vieta ir galimybė atsinaujinti.

Pirmoji jų tvirtovė Maltoje buvo Birgu, uostamiestis, kuris netrukus prisipildė atkurtos tvarkos energijos. Tarp pirmųjų relikvijų, kurios buvo patalpintos naujose bažnyčiose, buvo ir ikona. Ji buvo įamžinta San Lorenco bažnyčioje, vėl tapusioje dvasiniu ordino centru.

Tačiau net ir šioje naujoje saloje tykojo pavojus.

Gaisras apėmė San Lorenco bažnyčią ir smarkiai apgadino dalį pastato. Liepsnos prarijo šventuosius daiktus ir baldus, tačiau ikona stebuklingai išliko nepaliesta. Riteriai dar kartą patikėjo, kad tiesiogiai matė jos apsaugą.

1565 m. apgultis: balandis, ženklas, pergalė

Dramatiškiausias ikonos buvimo Maltoje etapas įvyko legendinės 1565 m. Didžiosios apgulties metu. Osmanų imperija, vis dar siekdama sutriuškinti krikščionių tvirtovę, pasiuntė daugiau kaip 30 000 vyrų kariuomenę – daugiau kaip keturis kartus daugiau nei Maltos gynėjų.

Apsiaustis buvo žiauri. Gynėjai, vadovaujami senstančio, bet nepalaužiamo didžiojo magistro Žano Parisot de Valetės, susidūrė su beveik bado mirtimi, nuolatiniu bombardavimu ir didžiule persvara.

Tačiau pačioje apgulto miesto širdyje ikona stovėjo mažoje koplytėlėje, kurią dieną ir naktį saugojo ištikimi riteriai ir miestiečiai. Kaip ir Rodo mieste prieš kelis dešimtmečius, Mergelė buvo kviečiama ne tik maldai, bet ir procesijai. Jos veidas buvo iškeltas aukštai virš griūvančių sienų, jos vardo buvo šaukiamasi su kiekvienu patrankos šūviu.

Paskutinėmis apgulties dienomis ant ikonos nutūpė baltas balandis – neįprastas vaizdas tokiame chaose – ir išbuvo ten kelias valandas. Liudininkai, kurių daugelis buvo užkietėję kariai, tikėjo, kad tai ženklas. Atsirado viltis. Netrukus iš Sicilijos atvyko pastiprinimas, ir išsekusi bei demoralizuota Osmanų armija ėmė trauktis.

Garbinga vieta: Šv. Jono Katedra

Po apgulties riteriai padvigubino savo įsipareigojimus Maltai, pastatė didingą Valetos miestą ir padarė jį savo naująja sostine. Šio monumentalaus miesto širdyje iškilo Šv. Jono katedra, viena didingiausių XVI a. bažnyčių – gausiai išpuošta, sutvirtinta dvasia ir akmeniu.

Čia Filermo Dievo Motinai buvo skirta garbinga vieta, ji buvo apkaišyta brangakmeniais, auksiniais rėmeliais ir dėkingų didikų bei piligrimų aukomis.

Daugiau kaip du šimtmečius ji karaliavo savo marmuriniame soste, nebesislėpdama kalnų vienuolynuose ar nešiojama laivuose, bet išaukštinta kaip Ordino Karalienė.

Jos apžiūrėti atvykdavo lankytojai iš visos Europos. Piligrimai tyliai klūpodavo prieš jos liūdnas akis. Dailininkai bandė atkartoti jos persekiojantį žvilgsnį. Riteriai, kurių daugelis buvo kilę iš kilmingiausių Europos šeimų, prašė jos palaiminimo prieš stodami į mūšį, prieš duodami įžadus, prieš mirdami.

Tačiau Maltą, kaip ir Rodą, palietė istorijos vingiai.

1798 m. prie salos slenksčio priartėjo dar viena imperija – šį kartą su revoliucinės Prancūzijos vėliava. Ir vėl ikonai grėsė tremtis.

Imperijos prieglobstis: Rusijos laikotarpis

1798 m. vasarą Prancūzijos revoliucinė armija, vadovaujama Napoleono Bonaparto, pakeliui į Egiptą įsiveržė į Maltą. Pagal ordino įstatus, riteriai negalėjo kovoti su katalikiška valstybe. Per kelias dienas jie atidavė salą Napoleonui, taip nutraukdami daugiau kaip du šimtmečius trukusį suverenų valdymą.

Tačiau žlungant valstybei, riterių prioritetas išliko aiškus: išgelbėti ikoną.

Užmaskuotas pabėgimas

Didžiajam magistrui Fra’ Ferdinandui von Hompeschui derantis dėl Maltos kapituliacijos, buvo imtasi priemonių apsaugoti ir išgabenti vertingiausias ordino dvasines vertybes. Pagrindinė iš jų buvo Filermo Dievo Motina.

Užmaskuotos ir kruopščiai saugomos relikvijos buvo sukrautos į laivus ir, prisidengus diplomatiniu imunitetu, kontrabanda išgabentos iš Maltos. Jų kelionės tikslas buvo Triestas, tuo metu priklausęs Austrijos imperijai – laikina prieglobsčio vieta ištremtiems riteriams.

Beveik metus ikona buvo saugi. Tačiau Ordino suverenitetas buvo pažeistas, o tradiciniai Europos rėmėjai svyravo, todėl riteriams reikėjo ne tik prieglobsčio. Jiems reikėjo naujo galingo globėjo.

Keistas istorijos posūkis lėmė, kad tuo gynėju tapo neįtikėtinas Rusijos caras Pavelas I. Nors Pavelas I buvo stačiatikių monarchas šalyje, kuri istoriškai įtariai žiūrėjo į katalikiškus ordinus, jis jau seniai žavėjosi hospitaljerais dėl jų riteriškų vertybių ir pasipriešinimo revoliuciniam chaosui.

1799 m. jis pasisiūlė tapti faktiniu ordino Didžiuoju Magistru – beprecedentis ir prieštaringas gestas, kurio popiežius niekada oficialiai nepripažino, tačiau ištremta ordino vadovybė iš nevilties jį priėmė. Priėmus šį sprendimą, ikona buvo perduota saugoti Rusijai.

Ikona įžengia į Žiemos rūmus

Atvykusi į Gatčiną, caro rezidenciją netoli Sankt Peterburgo, Filermo Dievo Motina buvo sutikta su ypatinga pagarba. Iš ten ji buvo perkelta į Imperatoriškuosius žiemos rūmus, Romanovų namus, ir tapo Rusijos dvaro dvasinio gyvenimo centru.

Pavelas I įsakė, kad ikona būtų saugoma Ordino koplyčioje ir uždengta naujai pagaminta riza – stačiatikių ikonografijoje naudojamu apsauginiu metaliniu apvalkalu. Ši riza nebuvo paprastas apvalkalas: ji buvo pagaminta iš gryno aukso, papuošta deimantais, rubinais, safyrais ir papuošta Maltos ordino aštuonkampiu kryžiumi iš balto emalio. Tai buvo ir skydas, ir karūna.

Rusijoje ikona pradėjo naują gyvavimo etapą – ne kaip relikvija tremtyje, bet kaip karališkas atvaizdas, garbinamas imperatoriškose šventėse ir iškilmingose procesijose.

Ikona Rusijos caro rankose išbuvo beveik 120 metų, atlaikydama politines audras ir religinius pokyčius. Tačiau didžiausias sukrėtimas įvyko 1917 m., kai Rusijoje kilo revoliucija ir žlugo Romanovų dinastija. Bažnyčios buvo išniekintos, relikvijos pavogtos arba sunaikintos, o patį stačiatikių tikėjimą ėmė persekioti valstybė.

Ir vis dėlto per stebuklą ikona vėl išliko gyva.

Kilus chaosui nedidelė lojalistų grupė slapta išvežė iš šalies Filermo Dievo Motiną ir kitas Ordino relikvijas. Kitas jos kelionės tikslas: Kopenhaga – neįtikėtinai saugus uostas tuo metu kai Europa sparčiai byrėjo.

Šios relikvijos, apgaubtos paslapties ir pagarbos, atkeliavo į Kopenhagą, kur jas globojo Danijoje gimusi Rusijos imperatorienė ir caro Nikolajaus II motina Marija Fiodorovna. Ikona kurį laiką liko Danijoje – rami, paslėpta, saugi.

Tačiau Europa toli gražu nebuvo stabili. Dėl naujų režimų įsigalėjimo, augančio militarizmo ir byrant senoms sąjungoms net ir neutralios šalys tapo pažeidžiamos.

Karališkasis prieglobstis Jugoslavijoje

1931 m. ikona dar kartą iškeliavo į naujai susikūrusią Jugoslavijos karalystę. Ten ji buvo patikėta karaliui Aleksandrui I, giliai religiškai jautriam monarchui ir žinomam Maltos riterių gerbėjui. Jis gavo relikvijas ne kaip muziejinius eksponatus, bet kaip gyvus dvasinio palikimo, apimančio Rytus ir Vakarus, simbolius.

Ikona buvo patalpinta Belgrado Dedinje rūmų Karališkojoje koplyčioje, kur vėl pradėjo ramų garbinimo gyvenimą. Tačiau 1934 m. Aleksandrą nužudė, o po to prasidėjęs politinis nestabilumas netrukus panardino Balkanus į tamsą.

Pasislėpę karo šešėliuose

1941 m. Antrasis pasaulinis karas pasiekė Jugoslavijos sieną. Nacių pajėgoms veržiantis per regioną, prasidėjo plėšikavimas ir naikinimas. Bijodami, kad ikona bus konfiskuota, sunaikinta arba panaudota propagandai, stačiatikių dvasininkai ir karaliaus lojalistai ėmėsi desperatiškų priemonių.

Jie paslėpė ikoną atokiame vienuolyne giliai Juodkalnijos kalnuose, toli nuo įsiveržėlių pajėgų. Kadaise auksu vainikuota ir žvakių šviesoje skendėjusi ikona dabar buvo suvyniota į audeklą, užkasta sandėlyje ir užrakinta už akmeninių durų. Jos tyla dar labiau pagilėjo.

Būtent šiais metais ikona išnyko iš visuomenės sąmonės. Įrašai buvo prarasti. Liudininkai išsisklaidė. Pasibaigus karui ir Jugoslavijoje įsigalėjus komunistų valdžiai, religinės vertybės buvo konfiskuojamos ir perkeliamos arba sunaikinamos.

Oficialiuose archyvuose apie ikonos buvimo vietą neužsimenama. Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Filermo Dievo Motina dingo visiems laikams.

Stebuklingas atradimas iš naujo

1993 m. įvyko kai kas nepaprasto.

Juodkalnijoje, Cetinjės nacionaliniame muziejuje, atlikdami inventorizaciją, kuratoriai aptiko giliai muziejaus archyvuose saugomą daiktą. Jis buvo nežymėtas, apdulkėjęs ir iš dalies suvyniotas. Tačiau jį išvynioję jie pamatė paauksuotą Mergelės veidą, liūdną ir tylų – vis dar apgaubtas aukso riza, jos atvaizdas žvelgė pro laiko ir išlikimo šydą.

Buvo pakviesti mokslininkai. Tarp jų buvo Giovanella Ferraris de Celle, italų meno istorikė ir Bizantijos religinio meno ekspertė. Atlikusi kruopščią analizę, ji patvirtino daikto autentiškumą: tai iš tiesų buvo seniai dingusi Filermo Dievo Motinos ikona.

Išlikęs veidas

Bėgant amžiams ikona fiziškai nukentėjo. Tik Mergelės Marijos veidas liko nepažeistas, o likusi originalaus paveikslo dalis buvo prarasta arba smarkiai pažeista.

Dabar ji yra medinėje plokštėje, pritvirtinta po apsauginiu kalnų krištolo stiklu, kuris buvo pagamintas Maltoje. Rusijoje sukurta aukso riza, inkrustuota rubinais, safyrais, deimantais ir balto emalio Maltos kryžiumi, vis dar supa Mergelę Mariją – nebylus Žiemos rūmų laikų liudininkas.

Atgimęs nacionalinis lobis

Šiuo metu ikona saugoma ir eksponuojama Meno ir istorijos muziejuje Cetinje (Juodkalnija). Ji nebesislepia šešėliuose ir nebėra slapta gabenama, ji ilsisi saugioje vitrinoje, vėl nušviesta šviesos ir pagarbos.

Dabar ji oficialiai pripažinta Juodkalnijos nacionaline vertybe, tarptautinės reikšmės šventu paveldu.

Šventė jos garbei

Filermo Dievo Motinos šventė švenčiama rugsėjo 8 d. ir sutampa su Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena. Suvereniojo Maltos karinio ordino liturginiame kalendoriuje ši diena pažymėta ypač išskirtinai. Tai daugiau nei minėjimas – tai dvasinis sugrįžimas namo.

Visur, kur tik yra ordinas – Romoje, Paryžiuje, Vašingtone ar Valetoje – jo nariai susirenka melstis, prisiminti savo šaknų ir atnaujinti tarnystės įžadų. Daugeliui jų ikona yra daugiau nei atvaizdas. Tai ištikimybės Marijai, tikėjimui ir misijai, patikėtai nuo kryžiaus žygių laikų, simbolis.

Atsinaujinimo piligrimystė

2023 m. Suverenus Maltos karinis ordinas surengė istorinę piligriminę kelionę į Juodkalniją. Tai buvo pirmas kartas per kelias kartas, kai ordino nariai iškilminga procesija grįžo asmeniškai pagerbti ikonos.

Didžiojo magistro vadovaujama piligriminė kelionė buvo kupina simbolikos: riteriai vilkėjo iškilmingus drabužius, maldos buvo kalbamos keliomis kalbomis, o Mišios buvo aukojamos dėkojant už ikonos išlikimą. Pagyvenę riteriai verkė priešais jos veidą – vieni prisimindami vaikystės pasakojimus apie jos galią, kiti nustebę, kad pagaliau pamatė atvaizdą, kurį pažinojo tik iš legendų.

Tai buvo daugiau nei oficialus vizitas. Tai buvo atkūrimo aktas – tapatybės susigrąžinimas, susitaikymas su istorija ir ordino dvasinės misijos patvirtinimas.

 

Facebook
Twitter
LinkedIn
Pinterest

Kiti įrašai